Mums kalendorius ir laikrodis diktuoja „žmogiško“ gyvenimo tempus. Gamtoje šis laiko skaičiavimas neveikia. Tą patvirtina faktas, kad gamtos naujieji metai prasidėjo jau prieš savaitę. Beje, apie mūsų Naujuosius metus žvėrys ir paukščiai nieko nežino. Lietuvių tikėjimuose taip pat nebuvo nieko, ką galima būtų susieti su gyvūnais ir jų spėjimais. Per Kalėdas, antai, kalba žvėrys ir paukščiai - kas nori gali jų klausytis ir išgirsti. O per naujuosius neįvyksta nieko - tik mes patys šaudom į juodą nakties dangų, niekais leidžiam pinigus ir nuodegomis teršiam orą.
Baigiantis metams ar jiems jau išėjus mes puolame skaičiuoti, vardinti savo laimėjimus, pasiekimus. Labai dažnai suskaičiuojame net ne savo, o gamos turtus, kuriuos spėjome nutverti, užkonservuoti, sudžiovinti. Gamtoje to niekas nedaro. Ne todėl, kad skaičiuoti nemoka. Tiesiog to niekam nereikia, nes visi darbai, visos metų užduotys atliekamos atsakingai ir nuoširdžiai, todėl, kaip jas beskaičiuotum, jų nebus nei daugiau, nei mažiau.
Tačiau ar mes ištversime nežvilgčioję gamtai per petį ir neskaičiavę to, kas yra jos delnuose? Juk taip įdomu, kuo gyvena kiti... Ką įsigijo, kaip jiems sekasi ar nesiseka... Gamta nuo nieko nesislepia, o žiūrėti jai per petį taip pat reikia mokėti. Jeigu nemokame jos kalbos abėcėlės, žiūrėk nežiūrėjęs, skaičiuok neskaičiavęs...
Mums šie metai buvo labai geri. Vien tik baravykų kai kas, sako, prisidžiovino po dvidešimtį didžiųjų stiklainių. Medžiotojai per sezoną sumedžiojo 62 000 šernų. Kas norėjo, ilsėjosi ne du mėnesius, kaip dažną vasarą, o visus 4, nes ir ruduo iki pat spalio vidurio buvo puikus. Taigi gamta su mumis pasidalijo viskuo, ką turėjo geriausio, gražiausio.
Mes nežinome, kokie buvo jau pasibaigę pačios gamtos metai. O kaip jie atrodė mums?
Vargu ar rasime argumentų, kuriais galėtume sumenkinti gamtos darbus ir tų darbų rezultatus. Štai pavasaris buvo ankstyvas, paukščiai net iš tolimųjų žiemaviečių Afrikoje sugrįžo labai anksti ir tuo nenusivylė, nes žiema nebandė sugrįžti ir jų nevargino, nenaikino. Labai smagiai darbavosi bitės (ne, ne tos, kurias mes laikome aviliuose ir išnaudojame...), o laukinės bitutės, kurių veikla apdulkinant augalus daug sykių svarbesnė už medų. Pavasario gale ir vėl susimaišė pienių, sodų, alyvų ir kaštonų žydėjimas, bet niekis - viskas išliko, buvo užmegzti vaisiai ir sėklos.
Vasaros pradžios drėgmė užtikrino augalų augimą ir vaisių vystymąsi. Po Joninių stojusi šiluma ir kaitra nokino ir glostė visus gamtos vaikus. Kadangi žmonės jau nėra iš gamtos šeimos, jiems buvo per karšta.
Vasara buvo labai ilga: prasidėjusi gegužės paskutinę dekadą, užtruko iki pat rugsėjo pirmosios. Kaip visada - gandrai (dalis jų) išskrido į Afriką jau pirmąją rugpjūčio dekadą, tuo sukeldami pačių keisčiausių spėlionių. Iš tikro nieko neįvyko - paukščiai pasirinko jiems geriausią laiką; argi tą mes suprasime... Nuo rugsėjo vidurio staiga plūstelėjo keliaujantys paukščiai. Jų daug buvo visur, o pamaryje ir Kuršių traukimą (taip ornitologai vadina sparnuočių migraciją) galima vadinti neregėto masto. Jeigu ten nebuvote, kažin ar ką nors pasakys nuotraukos ir pasakojimai...
Šių metų rudenį miškuose dėjosi tokie dalykai... Tauriųjų elnių ruja buvo tokia garsi, tokia energinga, kad net visko regėję miškininkai ir medžiotojai krapštėsi pakaušius ir patenkinti šypsojosi: štai kiek visko turime...
Ruduo buvo spalvingas, tik lapkritis nuplėšė lapus. Tačiau jam nepavyko pasikviesti žiemos. Ir gruodis jos nesukūrė... Gal kitąmet, jau po Naujųjų...
Paklausite: o kur tie visų metų viščiukai, kas pasakys jų skičių? Mielieji, taigi jau kalbėjome, kad mes negalime suskaičiuoti to, ką turi tik pati gamta. Skaičiuokime savo gerus darbus, o ypač tuos, kuriuos skyrėme kitiems žmonėms ir gamtai.
Gamtos metų ratas sukasi. Gamta žino, ką daryti, ką veikti. Tikėkite - ji ir vėl pasielgs geriausiai. O mes skubėkime daryti tai, kas priklauso nuo mūsų... Gerų visiems Naujų metų - gamtoje ir mūsų gyvenimuose!
