Kiaušinių ieškodavo gamtoje

Per Velykas ant vaišių stalo negali nebūti margučių: mūsų pačių išpuošti, raižyti, marginti, skutinėti kiaušiniai yra patys gražiausi. Kiekvienuos namuos jie puošiami skirtingai: kartais mes net nežinome, kodėl darome kitaip nei kaimynai. Tačiau viską galima paaiškinti paprastai: tokia yra šeimos ar visos giminės tradicija. Juk kažkas kažkada to mokė visų mūsų močiutes ir senelius, tėvus, o vėliau jie mokė mus. Ta pati mokykla, tie patys raštai, taip pat parinktos spalvos...

Šiandien net nesusimastome apie margučių istoriją. Naujausi archeloginiai radiniai vis sendina, ilgina jų istoriją, tačiau būtų sunku surasti mūsų tradicijų ir tūkstančių metų akmeninio kiaušinio kultūrines ir net prasmės sąsajas. Galima galvoti, jog iš Vakarų Europos atkeliavusios kiaušinių marginimo tradicijos pasiekė tik dvarus, o iš jų „poniškos“ tradicijos ne visada pasiekdavo paprastas kaimo gryčias, todėl daug kur iš nuogirdų, iš noro turėti „savo“ tradiciją radosi savi, į nieką nepanašūs margučių puošimo būdai. Kad jie mūsų krašte senesni už krikščionybę, liudija tai, jog daugelio senųjų margučių ornamentuose vaizduojamas gyvybės medis, saulė, žvaigždės, augalų ornamentai, kurie yra iš senosios mūsų pajautos, iš pasaulio, su kuriuo gyveno seniausieji mūsų protėviai.
S. Paltanavičius
Margiausi – ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai. Tilvikai – kiaušinių maskavimo specialistai: nepatyrusiai akiai jų dėtys visai nematomos – jas galima sumindyti taip ir nesuradus. Kiekviena ant žemės perinti rūšis kiaušinius „margina“ labai įvairaus dydžio ir bent kelių spalvų dėmėmis, taškais, siūleliais.

Tačiau bet kuriuo atveju margučių puošimo galimybes mums atvėrė laukiniai paukščiai. Tą nesunku įtarti, jeigu pažiūrėsime į 500 metų ar dar ankstesnių senųjų gyvenviečių vietose randamas kaulines paukščių (maisto objektų) liekanas. Tuomet pamatysime, kad vištos kaulų ten nėra. Į kaimo tvartelius (kokie primityvūs tuo metu jie turėjo būti) jos dar nebuvo atkeliavusios. Tik po šimto ar dviejų šimtų metų jos pasiekė dvarų vištides. Vadinasi, kaimo žmonės vištų kiaušinių neturėjo arba jie buvo didelė retenybė. Tų laikų vištos dėjo tik kiaušinius rudu lukštu, kuriuos marginti ne taip paprasta. Likdavo viena išeitis – gamtoje prisirinkti pempių, didžiųjų ančių, pilkųjų žąsų ankstyvųjų dėčių kiaušinių. Vienus jų marginti reikėdavo, kiti iš karto buvo „gatavi“ margučiai.

Kiaušiniavimas – ne mūsų sumanymas ir atradimas. Iki šiol bent trečdalis pasaulio gyventojų maistui naudoja ne tik visus be išimties paukščių kiaušinius, bet ir lizduose randamus jų jauniklius, taip pat driežus, vabzdžius, drugių vikšrus. Visos šios gamtos dovanos vadinamos vienu bendriniu „bush meat“, kitaip tariant, „krūmų mėsos“ vardu.

Kodėl kai kurių paukščių kiaušiniai margi?

Žinoma, gamtoje kiaušinius „atrado“ ne paukščiai, o ropliai. Jų ir paukščių protėviai – bendri, iki šių dienų kai kurie vėžliai ir krokodilai deda kalkinį lukštą turinčius kiaušinius. Šis lukštas yra baltas. Nuo aplinkos (juos peri pūvančių augalinių medžiagų šiluma) lukštas gali tapti murzinas, nešvarus. Roplių kiaušiniai užkasami, tad jų spalva visai nesvarbi. Kas kita – paukščių kiaušinių spalva, varijuojanti nuo baltos iki juodos. Baltu lukštu kiaušinius deda drevėse, urvuose, uždaruose lizduose perintys paukščiai arba didieji sparnuočiai, kurie savo dėtis gali apginti jų neslapstydami. Gandrų kiaušiniai balti, didžiųjų plėšriųjų paukščių, pavyzdžiui, vištvanagio jie balti su retomis dėmėmis. Smulkių plėšriųjų paukščių (pelėsakalio, paukštvanagio, net sakalo keleivio) kiaušiniai išmarginti gausiom dėmėm - maskuojami nuo nepageidautinų akių.

Margiausi – ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai. Tilvikai – kiaušinių maskavimo specialistai: nepatyrusiai akiai jų dėtys visai nematomos – jas galima sumindyti taip ir nesuradus. Kiekviena ant žemės perinti rūšis kiaušinius „margina“ labai įvairaus dydžio ir bent kelių spalvų dėmėmis, taškais, siūleliais. Marginimo „raštas“ būdingas kiekvienai rūšiai, tad specialistas pagal tai be vargo apibūdina jam pateiktus sparnuočių kiaušinius.
S. Paltanavičius
Kiaušiniavimas – ne mūsų sumanymas ir atradimas. Iki šiol bent trečdalis pasaulio gyventojų maistui naudoja ne tik visus be išimties paukščių kiaušinius, bet ir lizduose randamus jų jauniklius, taip pat driežus, vabzdžius, drugių vikšrus. Visos šios gamtos dovanos vadinamos vienu bendriniu „bush meat“, kitaip tariant, „krūmų mėsos“ vardu.

Tiesa, kai kurių rūšių dedamų kiaušinių spalva ir dėmėtumas gali skirtis. Oologai, kiaušinius tiriantys mokslininkai, tokių spalvinių variacijų žino šimtus – jiems dirbti ir tobulėti padeda muziejuose surinktos kiaušinių kolekcijos. Vokiečių gamtininkas V. Makatschas, tyręs paukščių kiaušinius ir surinkęs solidžią kiaušinių kolekciją, pateikė rudagalvio ir kitų kirų kiaušinių „serijas“, kuriose spalvinės variacijos buvo tokios nutolusios nuo rūšims įprastos normos, kad šiuos kiaušinius buvo galima priskirti kuriai nors kitai rūšiai.

Lietuvoje didžiausią kiaušinių kolekciją sukaupęs Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Jo lankytojai gali pamatyti kai kuriuos eksponatus, kiti yra saugomi saugyklose. Mūsų šalyje laukinių paukščių kiaušinius rinkti, juos kolekcionuoti uždrausta. Gerai, kad niekada nebuvo ir tokios tradicijos. Geriau tegul kiaušiniai tarnauja tam, kam juos sukūrė, suformavo, nuspalvino gamta – naujos gyvybės formavimuisi.