Puraus balto sniego pridrėbtu Nemuno deltos regioninio parko mišku Žalgirių kraštovaizdžio draustinyje pasigrožėti šiandien teko tik bevažiuojant iš Šilutės kelis kilometrus link Voryčios upės.

Švaraus, pėdutėmis - žvėrelių ir paukščių – jau iškilpiniuoto, saulėje žvilgančio ir akį džiuginančio švaros spindesiu sniego praėjusią naktį pamario krašte buvo dribtelta gal sprindžio storiu.

Važiavau keliu link anksčiau, lapkričio mėnesį, apsemtos Sausgalvių vieškelio atkarpos, kad pasmalsaučiau, ar , prasidėjus žiemai, užlieta teritorija nemąžta, ar joje buvusios didelės vandens paukščių sankaupos nuo artėjančių šalčių nepatraukė į Pietus.

Bet pasiekus Voryčios tiltą, ne vandens, o miškų didžiūnų paukščių – erelių, kranklių, garnių - būriai virš pelkėto miško jo pakrašty patraukė akį. Jie klykė ir aršiai grūmėsi, puldinėdami žemyn, vėl kildami į medžius, plakdami sparnais prieš naujų besitelkiančiųjų siluetus. Visi jie aiškiai buvo apnikę grobį, kuris galėjo būti didelis, šviežias ir masinantis. Taip plėšrūnai telkiasi pajutę kraują.

Palikau automobilį prie tilto ir nuklampojau įmirkusiu, aplink tyvuliuojančio potvynio apsupty skurstančiu pelkėtu mišku . Tai, ką išvydau netoli medžioklės pakylos, įrengtos prie medžio, buvo apgailėtina. Baltas sniego apdrabas tarp krūmų dviejose vietose plačiai raudonavo nuo kraujo. 

Čia aiškiai šaudyta šį rytą . Nuo medžiotojų – legalių ar nelegalių - šūvių krito dvi stirnos. Tas, kas jų čia patykojo, priviliojęs alkanas iš sniegino miško obuolių ir kukurūzų burbuolių lauknešėliu, nušovęs grobį, elgėsi kaip barbaras.

Nulupo odą, išdorojo skerdieną ir paliko mėtytis teritorijoje visas liekanas. Taip pat – kruvinus skudurus, kuriais gal šluostė peilius, gal rankas... Ir tai – saugomoje Nemuno deltos teritorijoje?

Medžiotojų ir žvejų draugijos Šilutės skyriaus vadovė Nijolė Endrikaitienė žurnalistei tvirtino, kad legaliai gali šiuose plotuose medžioti tik „Rusnės“ klubo nariai. Bet ji nustebo, kad leidžiamas šiuo metu medžioti stirnas ir jų pirmamečius jauniklius kažkas nušovė lūkuriuodami bokštuose. „Paprastai šiuo metu medžioklės vyksta tik su varovais“, - sakė draugijos skyriaus vadovė.

Ji sakė aiškinsis su klubo vadovu miškininku Romu Geču, kaip atsitiko, kad sumedžiotų žvėrių liekanos nebuvo sudėtos į specialias saugyklas, kurias privalo turėti visi klubai. „Taip neatsakingai elgtis gamtoje negalima“, - sakė vadovė.

Netrukus pavyko sužinoti ir šaulio pavardę. Šilutiškis Pranas Radavičius žurnalistei aiškino, jog vienos stirnos, neva nušautos Tarvydų miške, liekanas atvežė prie Voryčios, kad čia priviliotų mangutų. Juos reikia naikinti, nes platina ligas. Apie antros stirnos liekanas jis sako nieko nežinąs...

...O kur, žiemai prasidėjus, barbarų rankų nepaliestoje gamtoje galima pamatyti šalčio ir ledo kūrinių grožį?

Žinoma, prie Kuršių marių. Bangų mūša ir skulptūriniai ledo apšalai ant pakrantės medžių ir stagarų kuria vis naujas, vis kitas peršviečiamų varveklių grotas. Jose rytais ir vakarais kraujo raudoniu šaltus savo spindulius laužo saulė.