Šimtai vilniečių išėjo pasivaikščioti šiaurietiškai

Šeštadienį į Vilniaus Vingio parką susibūrė šimtai šiaurietiško ėjimo entuziastų ir naujokų.Organizacija „Sveikas miestas“ pirmąjį Lietuvoje masinį šiaurietiško ėjimo žygį suorganizavo siekdami suburti į vieną vietą šios, vis labiau Lietuvoje populiarėjančios sporto šakos mėgėjus ir profesionalus, taip pat paskatinti miestiečius išbandyti tokį laisvalaikio ir sporto būdą.

Pasivaikščioti šiaurietiškai buvo siūloma net neturintiems tam skirtų lazdų – jas buvo galima žygiui išsinuomoti.

Kad žygiuoti būtų dar daugiau motyvacijos, žygio dalyviai galėjo dalyvauti loterijoje ir laimėti renginio rėmėjų įsteigtą prizą – kelionę į Slovakijos Tatruose įsikūrusią kalnų žygių mokyklą.

Aktyvus, tačiau tausojantis sportas

Mintis suorganizuoti masinį šiaurietiško ėjimo žygį kilo tuomet, kai į paprastą šiaurietiško ėjimo pamoką susirinko keli šimtai žmonių.

Masinį žygį vedė šiaurietiško ėjimo instruktoriai. Viena jų, buvusi medikė Liliana Radzevičienė tikino, jog toks ėjimo būdas priverčia dirbti 90 procentus kūno raumenų – tarsi intensyviai plauktumėte krauliu. Tačiau atsiremiant lazdomis mažiau apkrovos gauna sąnariai ir kaulai. Taigi, instruktorės teigimu, tai yra „tausojantis sportas“.

„Šis sportas labai populiarėja. Tai ir sportas, ir sveikata viename. Jis prieinamas bet kuriam žmogui, kuris jau pasiekia lazdas. Šiuo momentu viskas kinta, nes anksčiau kreipdavosi daugiau vyresnio amžiaus žmonės. Po specializuotos turizmo, sporto ir sveikatingumo parodos ateina vis daugiau jaunų žmonių. Ateina poros. Buvo smagu stebėti, kaip prieš kovo 8-ąją daugelis dovanų savo merginoms pirko ėjimo lazdas. Taip pat ateina žmonės su rimtomis problemomis, jau su gydytojų rekomendacijomis, vaikščiojimas jiems pasiūlomas kaip reabilitacija. Tas ėjimas tarsi „sutepa“ sąnarius, jie tampa paslankesni. Neleidžiama susitraukti raumenims - tarsi būtų kartu ir tempimo treniruotė,“ - pasakojo L. Radzevičienė.

Vienerios lazdos - ir paplūdimiui, ir asfaltui

Nors saulė taip, kaip darbo dienomis, nekepino, šiaurietiško ėjimo instruktorė tikino, jog tokiam sportui nėra blogo oro. Yra tik netinkama apranga.

Galimybė išsinuomoti šiaurietiško ėjimo lazdas buvo suteikta smalsuoliams, kurie tiesiog norėjo išmėginti ir įsitikinti, ar toks sportas jiems patinka.

Kitose sporto šakose išmokti teisingai atlikti pratimus, prireikia laiko. O kaip su šiaurietišku ėjimu?

„Žmonės labai skirtingi. Prisimenu, aš iš pirmo karto perpratau, ką ir kaip ten reikia daryti, viskas man išėjo ir labai patiko. Yra žmonių, kurie supranta kaip tai daryti ir savo kūną pajaučia iš antro, trečio karto. Tačiau šiame sporte nėra nieko sudėtingo, ko nebūtų galima suvokti ir išmokti“, - tikino Liliana Radzevičienė.

Susidomėjusiems instruktorė rekomenduoja ieškoti anglies ir stiklo pluošto lazdų, kurios kainuoja apie 120 litų.

„Tai – puiki investicija į savo sveikatą. Su lazdomis jūs vaikščiosite labai ilgai – jų sulaužyti praktiškai neįmanoma“, - kalbėjo moteris.

Kiekviena lazda turi du antgalius – guminiai galiukai skirti vaikščioti mieste – asfaltu, šaligatviu, nedideli metaliniai „dygliukai“ – ėjimui mišku, pajūriu, lauko keliu.

Šiaurietiško ėjimo entuziastai neretai sulaukia palyginimo su „senučiukais“. Visuomenė vis dar nepripranta prie lazdų ir stereotipiškai galvoja, jog toks sportas skirtas problemų turintiems, vyresnio amžiaus žmonėms.

Vilnietis Pavelas tikina į Vingio parką buvęs išviliotas draugės. Vaikinas į šiaurietišką ėjimą iki žygio žiūrėjo gan skeptiškai.

„Kai parodė, kad ne šiaip sau eini kaip bobutė besiramsčiuodamas, bet yra specialios metodikos - pasidarė įdomu. Po keliasdešimt minučių sušilau, pasijuto krūvis kojoms ir nugarai, bet neskaudėjo, kaip kartais nutinka po bėgiojimo. Bendrai vertinant patiko, nes vaikščiojant neforsuoji savęs, eini tokiu tempu, kokiu nori. Gali vaikščioti ir be lazdų, bet jei dar vaikščiodamas treniruoji kojas, nugarą, rankas ir dar pilvą - tai kodėl gi ne?“, - savo įspūdžiais po žygio dalijosi Pavelas.