Šiukšlių būtų mažiau, jei būtų pakuojama mažiau oro

Pirmiausia, kalbant apie šiuolaikinę pakuotę, reikia suvokti, kad ji turi net kelias paskirtis. Pramonininkų labiausiai akcentuojama pakuotės paskirtis yra maisto švarumo užtikrinimas. Tame yra tiesos, tačiau aseptinės pakuotės kartu skirtos maistą saugoti ilgiau, vežti toliau ir sandėliuoti paprasčiau, nes beorėje tariamai sterilioje terpėje nesidaugina (tiksliau - tariamai nesidaugina) pavojingos bakterijos ir kiti mikroorganizmai. Realybė vis tik yra šiek tiek kitokia nei teigia gamybininkai – tokioje taroje dalis mikroorgamizmų išlieka ir jie, beje, tampa kur kas atsparesni, be to yra dalis tokių, kuriems apskritai nereikia oro.
Autorius
Pagrįstai teigiama, kad mažiausią pavojų kelia stiklo tara. Tikrasis stiklas nesugeria cheminių medžiagų, prireikus gali būti naudojamas pakartotinai ir lengvai utilizuojamas. Jei į ką ir reikia atkreipti dėmesį renkantis prekę stiklo taroje, tai ar gerai uždarytas dangtis.

Antroji pakuotės paskirtis - tai paskatinti vartotoją pasirinkti prekę. Ir čia elgiamasi visiškai begėdiškai. Rinkodaros specialistai jau senai pastebėjo, kad pirkėjai mieliau renkasi prekes, kurios įpakuotos į didesnę tarą. Be abejo, kalbu pirmiausiai apie maisto prekes, nors ta pati tendencija  būdinga ir smulkios elektronikos gaminiams ar, pavyzdžiui, žaislams.

Taigi, nėra nieko paprasčiau kaip supakuoti 400 gramų dribsnių į trigubai didesnį tūrį talpinančią tarą ir  mažomis sąnaudomis padidinti pardavimus. Jiems nėra svarbu, kad supakuotą orą transportas veš šimtus, o kartais tūkstančius kilometrų, o ir mes, pirkėjai, parsinešime namo milijonus tonų bereikalingų pakuočių. Kai stambios kompanijos pradeda skelbtis esa jos aplinkosaugos sumetimais keičia vienokį pakuotės tipą į kitokį (pavyzdžiui, plastikinį į kartono-metalo kompozitinį), visuomet norisi paklausti - ar ne daugiau naudos būtų optimizavus (sumažinus) įpakavimą?

Mažiausia kenksmingų medžiagų - stiklo taroje

Trečia šiuolaikinės pakuotės paskirtis yra supaprastinti prekybininkų darbą. Tam gaminamos pakuotės skirtos tam tikrai sandėliavimo įrangai. Taip pat yra antrinės pakuotės, skirtos iš karto realizuoti kelis bendrai supakuotus gaminius. „Pirk 3 už 2 kainą“ - tai šiuolaikinės emocinių vartojimu paremtos prekybos masalas, verčiantis mus krauti pilnus vežimėlius prekių net ir tuomet, kai jų tiek nereikia. Grupinėms antrinėms pakuotėms taip pat tuščiai eikvojami ištekliai ir pastarosios sudaro ženklią sąvartynų turinio dalį. Bet šiandien šio klausimo plačiau nenagrinėsime, nes kalbame apie tiesioginį pakuotės poveikį mums.
Citata
Atsakingam vartotojui turėtų užkliūti ir kombinuota metalo-kartono ar metalo-plastiko kompozitinė pakuotė. Šioji yra beveik netinkama perdirbimui, iki galo nesuyra ir yra vienas bjauriausių taršos šaltinių.
Visiškai pagrįstai teigiama, kad mažiausią pavojų kelia stiklo tara. Tikrasis stiklas nesugeria cheminių medžiagų, prireikus gali būti naudojamas pakartotinai ir lengvai utilizuojamas. Jei į ką ir reikia atkreipti dėmesį renkantis prekę stiklo taroje, tai ar gerai uždarytas dangtis. Vis tik į stiklo tarą dažniausiai pakuojamas ilgalaikio saugojimo maistas (konservai), tad jei jis netinkamai paruoštas, supakuotas ar saugotas - turi pakankamai laiko sugesti.
Renkantis konservuotus gaminius svarbu patikrinti, ar dangtelis nepraleidžia skysčio

Jei dangtelis yra nesandarus ir, pavyzdžiui, praleidžia viduje esanti skystį, taip supakuoto produkto pirkti nepageidautina. Tiesa, yra bakterijų rūšys, kurios geriausiai jaučiasi būtent beorėje terpėje. Tarp jų ir mirtinos ligos - botulizmo sukėlėjas bei kitos panašios bakterijos. Deja, tačiau vizualiai jomis užkrėsto maisto jus neatskirsite ir nuo užkrato šiuo atveju jus saugo vien gamintojų sąžiningumas.

Maistui tinka tik nebalintas popierius

Antroji populiari ir taip pat ne per daugiausiai klausimų kelianti pakavimo medžiaga yra popierius ar kartonas, t.y. celiuliozės gaminiai. Tik šuo atveju ne viskas yra taip paprasta ir aišku kaip norėtųsi. Vis dar puikiai prisimenu laikus, kai maistas buvo tiesiog parduotuvėje pakuojamas įvyniojant į pilką pakavimo popierių ir tai buvo ekologiška bei saugu. Tačiau šiandien naudojama popierinė pakuotė toli gražu nėra visiškai saugi.

Popieriaus balinimui plačiai naudojamos chloro turinčios priemonės. Jei maistas turi riebalų, chloro junginiai lengvai į jį patenka. Pavojingiausias iš šių junginių, dioksinas, su maistu patenka ir į organizmą. Priminsiu - šis labai sunkiai pašalinamas mirtinas nuodas, patekęs į organizmą lieka jame kelerius metus, kaupiasi ir gali tapti onkologinių ligų katalizatoriumi. Taigi, nors chloro naudojimas pakuočių gamyboje jau nebeleidžiamas, vis tik vertėtų įtariai vertinti balinto popieriaus pakuotę, juolab, kad menkas, tačiau žmogui jau pavojingas dioksido dozes gali nustatyti tik labai sudėtinga laboratorinė įranga ir tokių tyrimų niekas be labai rimtos priežasties neatlieka. 
Į popierių įvyniotas sumuštinis

Tuo pačiu noriu perspėti visus, kas tiesiog namuose mėgsta suvynioti pietums gamtoje paruoštą sumuštinį į spausdintuvo popierių – nedarykite to. Kanceliariniame popieriuje dioksidų tikrai per akis. Dažai, esantys ant pakuotės taip pat gali užteršti maistą. Dažų sudėtyje yra sunkiųjų metalų, taip pat naudojami tokie skiedikliai kaip metanolis, toluolas ir kiti. Ir visa tai gali puikiai patekti į maistą, todėl venkite pakuočių, kurių dažytos dalys turi tiesioginį sąlytį su maistu, ypač jei tai daugiau drėgmės turintys produktai.

Skardinės ir konservai - kuo ilgiau laikomi, tuo blogiau

Dar viena pakuočių grupė – tai metalinės skardinės ir kita metalinė ar metalizuota pakuotė. Tai, kad metalo pakuotė gadina gėrimų skonį, žino daugelis. Tačiau ne visi žino, kad skardinė pakuotė gali „praturtinti“ jūsų organizmą švinu arba alavu. Vėlgi šiuo atveju teks pasikliauti gamintojo sąžiningumu, nes nėra jokio „liaudiško“ būdo patikrinti iš kokio lydinio buvo daroma skarda.

Bendroji taisyklė paprasta – kuo ilgiau saugoma prekė, tuo daugiau galimai kenksmingų medžiagų patenka į produktą. Įtakos turi ir saugojimo sąlygos - kuo didesnė saugojimo temperatūra, tuo didesnis išskiriamų medžiagų kiekis. Nepamirškite, jog  nepatartina maistą šildyti metalinėje taroje. Ji tikrai ne tam skirta.
Gerdami ar valgydami produktus iš skardinių, su maistu galite gauti švino ar alavo

Atsakingam vartotojui turėtų užkliūti ir kombinuota metalo-kartono ar metalo-plastiko kompozitinė pakuotė. Šioji yra beveik netinkama perdirbimui, iki galo nesuyra ir yra vienas bjauriausių taršos šaltinių.

Buteliukų plastikas - panaudojus turi keliauti į šiukšliadėžę

Bet, ko gero, labiausiai mums visiems rūpi populiariausia plastikinė pakuotė. Jos įvairovė ir funkcinės savybės iš tiesų stulbinančios. Čia jau verta žinoti ne tik apie pačią pakavimo medžiagą, bet ir apie tai, kad ta pati medžiaga gali būti sąlyginiai nekenksminga vienu atveju (pvz. sausam maistui), tačiau pavojinga, esant sąlyčiui su rūgštimis ar kai ji termiškai veikiama.
Citata
Nėra nieko paprasčiau, kaip supakuoti 400 gramų dribsnių į trigubai didesnį tūrį talpinančią tarą ir mažomis sąnaudomis padidinti pardavimus. Jiems nėra svarbu, kad supakuotą orą transportas veš šimtus, o kartais tūkstančius kilometrų, o ir mes, pirkėjai parsinešime namo milijonus tonų bereikalingų pakuočių.

Vienas geriausiai mums žinomų ir dažniausiai naudojamų yra Polietileno tereftalatas (PET, PETE, PETP ), išrastas 1978 metais ir skirtas pirmiausia šaltųjų gėrimų pakuotėms gaminti. Šis polimeras yra atsparus spirito ir net benzino ar šarmų poveikiui ir mažai degus. Jis lengvai utilizuojamas ir perdirbtas gali būti naudojamas pakartotinai, neprarandant medžiagos savybių. 

Tačiau jis nėra skirtas karštam maistui, jame negalima karšto maisto nei laikyti, nei tuo labiau šildyti. Be to, nors ir perdirbtą PET medžiagą galima naudoti pakartotinai, vis tiek nenaudokite jau kartą naudotos taros.

„Bambaliai“ po to, kai jus suvartosite jų turinį, privalo atsidurti antrinių žaliavų konteineryje, o ne tapti namų apyvokos daiktu, į kurį pilstomas pienas ar kitas maistas ir gėrimai. Kitaip pakartotinai naudojama PET tara išskiria ftalatus, medžiagas, kurios yra nuodingos. Nustatyta, kad ftalatai trikdo endokrininę sistemą, mažina spermatozoidų skaičių, prisideda prie vaikų nutukimo ir yra susiję su kepenų vėžiu.
Plastikiniai buteliai ilgiau naudojami gali išskirti ftalatus

Polistirenas - nedraugiškas nei aplinkai, nei maisto produktams

Tankusis polietilenas (HDPE) - nepermatomas, dažniausiai spalvotas plastikas naudojamas pakavimo maišelių gamyboje ir daugiausiai ne maisto prekių indeliuose. Tačiau kartais jame pakuojami pieno produktai ir aliejai. Tai vienas stabiliausių plastikų ir mažiausiai pavojingas.

Minkštasis polietilenas (LDPE, PEBD) - viena iš seniausiai naudojamų pakavimo medžiagų. Plėvelės pavidalu naudojamas tiek ilgalaikei, tiek ir trumpalaikei produktų apsaugai. Nepageidautina jo naudoti pakartotinai.

Na, ir paskutinis iš sąlyginiai nepavojingų plastikų yra Polipropilenas (PP), mums gerai žinomas kaip medžiaga, iš kurios gaminami jogurto ar grietinės indeliai. Tiesa, jis gali tam tikrais atvejais išskirti formaldehidą.

Yra dar ir abejotino saugumo, o taip pat akivaizdžiai pavojingi ir maistui nenaudotini plastikai. Polistirenas (PS) – aplinkos apsauga susirūpinusiam piliečiui jo naudojimas nepriimtinas pirmiausia dėl to, kad jo gamyboje naudojami ozono sluoksnį ardantys freonai. Tačiau ir saugos prasme jis nėra idealus. Naudojamas kiaušinių dėklams gaminti jis gal ir nekenkia, tačiau vienkartiniai polistireno indai kaip kempinė sugeria pavojingas medžiagas, o ir patys gali būti pavojingų cheminių medžiagų šaltiniu.
Citata
Noriu perspėti visus, kas tiesiog namuose mėgsta suvynioti pietums gamtoje paruoštą sumuštinį į spausdintuvo popierių – nedarykite to. Kanceliariniame popieriuje dioksidų tikrai per akis. Dažai, esantys ant pakuotės taip pat gali užteršti maistą.

Plastikai, galintys pakenkti reprodukcinei sistemai

Apskritai, kalbant apie vienkartinius indus prisiminkime, kad žodis „vienkartiniai“ nurodo, kaip juos dera naudoti. Ypač pravartu prisiminti, kad šiluma ar alkoholis iš plastikinių indų „išlaisvina“ nemažai skirtingų medžiagų, t.t. ir stireną (stirolą), kuris sveikatos jums tikrai nepridės. Tad, jei jau naudojate vienkartinę tarą karštiems gėrimams, tai naudokite polipropileno tarą (žymima PP, P-P) .
Atsiminkite, kad vienkartiniai indai ne veltui  pavadinti vienkartiniais

Na, ir visiškai netinkama naudojimui yra Polivinilchlorido (PVC) tara. Šis polimeras pradėtas gaminti dar 1927 m. ir aktyviai naudotas taros gamyboje iki 1973 m., kai buvo gauti pirmieji duomenys apie PVC toksiškumą ir kancerogeninį (vėžį sukeliantį) poveikį. Nuo to laiko jo naudojimas mažėjo, tačiau ir dabar PVC taros galite aptikti. Pagrindinė šio plastiko toksiškumo priežastis yra ta, kad jame yra chloro, kurio dėka atsiranda ir dioksinas – nuodas, apie kurį jau kalbėjome.

PVC nepageidautina naudoti ne tik maistui saugoti - reikia prisiminti, kad iš jo gali būti pagamintos žaislų dalys, todėl verta atidžiai studijuoti žymėjimą perkant ne tik maistą, bet ir žaislus. Taip pat šio plastiko negalima deginti, nes degant jis išskiria tikrai didelius dioksino kiekius.

Kai kurie plastikai, pavyzdžiui, polivinilchloridas (PVC) ar polikarbonatas (PC) išskiria Bisfenolį A. Ši medžiaga yra toksiška ir labai klastinga, nes kenkia pirmiausiai reprodukcinei organizmo funkcijai.

Ciuricho universiteto Chemijos ir bioinžinerijos instituto mokslininkai bandė nustatyti ar bisfenolio A kiekis, esantis kūdikių buteliukuose, gali turėti įtakos sveikatai. Su kiekvienų maitinimu kūdikis vidutiniškai gauna 0,8 mkg šios medžiagos kilogramui masės, kas būtų lyg ir nedidelis kiekis, tačiau, pasak tyrimą komentavusios mokslininkės Natalie von Götz, jau yra žinoma, kad ir tokios menkos dozės turėjo neigiamą poveikį laboratoriniams gyvūnams.

Bisfenolio A poveikis pasireiškia hormoniniais sutrikimais ir panašus į moteriškų hormonų poveikį, t.y. mergaitės bręsta greičiau, o berniukų brendimas sulėtėja. Suaugusiems vyrams apsinuodijimas bisfenoliu gali tapti nevaisingumo priežastimi. Esamos ES saugos normos šiai medžiagai deja apskritai neįvertina hormoninio poveikio.

Taigi, jei norite būti sveiki, o vyrai - dar ir vaisingi, venkite pavojingų plastikų, o ir „nepavojingų“ nenaudokite maistui saugoti ilgesnį laiką ar jį pašildyti.