Šis klubas patiekia įvairausių rūšių nebeperkamą ir parduotuvėse ar restoranuose išmetimui pasmerktą maistą. Produktai taip pat surenkami iš ūkininkų, žemės ūkio ar parduotuvių koperatyvų, o kartais – netgi iš draugų šaldytuvų.

Klubo nariai ne tik išsaugoja maisto produktus nuo kelionės į sąvartyną (geresniu atveju – komposto dėžę), tačiau kartu susirinkusiems vakarieniauti suteikia progą išmokti, kokiu būdu galima valgyti neišvaizdžią, pasenusią, neįprastą produkciją.

Metame lauk tai, kas vis dar valgoma

„Išsigelbėjimo superklubas“ gali atrodyti kaip dar viena keista vieta pavalgyti Brooklyne (Niujorko miesto rajone, JAV), tačiau jo įkūrėjo J. Treuhafto pagrindinis tikslas – tvarus produktų naudojimas.
Citata
Pavyzdžiui, praėjusiai vakarienei buvo patiektas humusas, paruoštas iš jau kiek suminkštėjusių morkų.

Apvyto špinatai? Juos galima puikiausiai patroškinti ant keptuvės ir panaudoti kaip kokio nors patiekalo ingredientą.

Ką tik Socialinių inovacijų dizaino Vizualiųjų menų institute magistro darbą apsigynęs vaikinas savo mokslinius tyrinėjimus sukoncentravo į maisto atliekų problemą. Maisto atliekos susidaro kiekviename maisto produkcijos naudojimo žingsnyje. Amerikoje net 40 procentų maisto išmetama jo nesuvalgius.

R. Trehauftas mano, jog maisto atliekų problemą didina tai, kad į maistą mes žiūrime kaip vartotojai. „Vienas iš mūsų klubo tikslų yra pademonstruoti žmonėms, kad tikrai daug maisto, kurį mes išmetame, yra vis dar valgoma! Galiausiai, juk tai turi ir materialinę naudą (neišmesti dar valgomo maisto, - red. past.), - entuziastingai kalbėjo jaunas vyras. - Jei tik žmonės pakeistų savo požiūrį į maistą, kurį nori suvalgyti, susidarytų gerokai mažiau maisto atliekų.“

Čia pat jis pademonstruoja (atvirkštine tvarka) iš kokių produktų buvo pagaminta eilinė jo ir draugės vakarienė:

Ūkininkai, atiduokite savo piktžoles

Palaukite. Ar šis vyrukas siūlo grįžti į laikus, kai neturtingi žmonės bulvių lupenas valgydavo su sudžiūvusios duonos kriaukšle?
R. Trehauftas pateikia kelis konkretesnius pavyzdžius savo idėjai iliustruoti.
Atėjusiems pavakarieniauti jis siūlo patiekalus iš morkų viršūnėlių, brokolių stiebų ir žiedinių kopūstų lapų. Nevalgoma? Klystate. 

„Štai pirmadienį, prieš vakarienę, keliausime į ūkį nudirbti šiek tiek rankų darbo. Nuravėsime piktžoles, kurios yra valgomos, - pasakoja R. Trehauftas. - Dauguma ūkininkų nesivargina nurinkti ir pardavinėti šių žolių, jie galvoja, kaip jomis kuo greičiau atsikratyti. Taigi valgomų žolelių „derliaus“ nurinkimas – ir jiems, ir mums naudinga veikla. O šios „piktžolės“ yra maistingos ir skanios!“

Dar vienas būdas, sumažinti išmetamo maisto kiekius yra pakeisti savo požiūrį į „sugedusį“ maistą.
Pavyzdžiui, praėjusiai masinei vakarienei buvo patiektas humusas, paruoštas iš jau kiek suminkštėjusių morkų.
Apvyto špinatai? Juos galima puikiausiai patroškinti ant keptuvės ir panaudoti kaip kokio nors patiekalo ingredientą. 

 Vakarienė sąvartyno teritorijoje / © Tanya Bhandari nuotr.

„Tačiau daugelis žmonių tiesiog iš įpročio trenkia juos į šiukšliadėžę, - apgailestauja R. Trehauftas. - Kol špinatai nepasidengė pelėsiais, jie tikrai nusipelnė antro šanso būti suvalgyti.“

Maisto sauga - taip pat labai svarbu

Vis tik šis vaikinas nesistengia amerikiečių vaišinti pašvinkusiais produktais. Jis yra stipriai įsigilinęs į maisto saugos temą. 

R. Trehauftas
Jei žmonės kituose miestuose nori įkurti savo „Išgelbėjimo superklubą“, labai džiaugčiausi pamatęs tokius iniciatyvas. Mūsų moto: „valgyk viską“. Manau, kad didžiausias poveikis ir būtų, jei žmonės skirtingose pasaulio vietose pakeistų savo požiūrį ir valgytų (bei gamintų!) taip, kaip mes.

„Konsultavausi su mokslininkais ir sužinojau, jog vizualiniai maisto pokyčiai nereiškia, kad jame atsirado kažkokių bakterijų. Tu negali žiūrėti į vaisių ir žinoti, ar ant jo yra E-coli bakterijų“, - dėstė vyras.
Klubo vakarienės pradėtos organizuoti šių metų kovą ir kuo toliau, tuo daugiau „burnų“ sutelkia prie bendro stalo. Pirmieji susitikimai buvo organizuoti paties iniciatyvos autoriaus studijoje.

Po šešių pirmųjų vakarienių jas ruošti pradėjo virtuvės šefė Celia Lam, o valgoma rekultyvuojamo sąvartyno teritorijoje tiesiog lauke. Tai puikiai perteikia visą idėją: maistas, kuris turėjo pasiekti sąvartyną, „sugrąžintas“ į lėkštes.
R. Trehaufto akys sublizga žurnalistams paklausus, ar jis siekia, jog tokios iniciatyvos gimtų ir kituose miestuose. Vaikinas tikina, kad labai džiaugtųsi, jei taip ir įvyktų.

„Jei žmonės kituose miestuose nori įkurti savo „Išgelbėjimo superklubą“, labai džiaugčiausi pamatęs tokius iniciatyvas. Mūsų moto: „valgyk viską“. Manau, kad didžiausias poveikis ir būtų, jei žmonės skirtingose pasaulio vietose pakeistų savo požiūrį ir valgytų (bei gamintų!) taip, kaip mes gaminame savo vakarienes, išnaudotų visus maisto resursus, kuriuos augina vietos ūkininkai. Aš laimingas, kad galiu tokiu būdu padėti žmonėms ir papasakoti, kaip visko išmokau, ką sužinojau“, - kalbėjo „Išsigelbėjimo superklubo“ įkūrėjas.