Sveikiausi saldumynai - tik „suaugusiems“

Gerai prisimenu, kaip vaikystėje močiutė kartodavo, kad valgyti saldumynus nesveika. Tačiau vos tik patekdavau į parduotuvę, kur gulėjo kalnai saldainių, viskas, kas sakyta, iš galvos išgaruodavo. Negi atsilaikysi nenupirkęs ko nors saldaus, kai prieš akis stūkso kalnai „Aguonėlių“, „Ananasinių“, gintarais blizgančių „Citrusų skiltelių“?. Na, o jei geresniems saldainiams esamų kišenėje kapeikų trūko, visuomet galima čiupti „stomatologo džiaugsmu“ vadinamų irisų maišelį.

Praėjo daug metų, ir dabar jau pats bandau rasti būdą, kaip savo vaikus laikyti atokiau nuo saldumynų. O juk šiandien saldainiais virto ir populiarūs animacinių filmukų herojai, ir tradiciniai vaikų žaislai. Saldžiosios lėlytės, mašinytės, meškiukai ir kačiukai – didžiulė marketingo mašina kuri sukasi tam, kad pritrauktų būtent kuo daugiau vaikų.

Vaikų saldainiai - kuo pigiau, spalvingiau ir dirbtiniau

Įdėmiau pažvelgus į „vaikų“ ir „suaugusiųjų“ saldumynus, nesunku pastebėti labai aiškią tendenciją: jei kituose gaminiuose „vaikų“ produktai būna šiek tiek geresnės kokybės ar bent jau vengiama akivaizdžiai pavojingų priedų, saldainių gaminiuose - viskas atvirkščiai. Vaikams siūlomas produktas turi būti patrauklus, pigus, kad pakaktų vaikų turimų kišenpinigių jiems nupirkti, o dar ir madingas. Taip, saldumynai turi savo „madas”, kurios kuriamos spalvotų reklamų dėka ar dalijant kartu su pirkiniu menkaverčius suvenyrus. 

Citata

Pravartu prisiminti, kad žinomas prekės ženklas dažniausiai ne tik negarantuoja produkto saugumo, bet stambios korporacijos už jūrų marių gamintame produkte konservantų bus net daugiau, nei vietinio gamintojo produkte.

Tačiau vaikams skirtų saldainių sudėtis, dėl produkto piginimo ir būtinybės apmokėti brangias kampanijas, dažniausiai prastesnė nei tų, kurie skirti suaugusiems vartotojams.

Kad būtų aiškiau, tiesiog panagrinėkime vienų žirnelių formos saldainių (beje, pirmų pasitaikiusių lentynoje), padengtų skirtingos spalvos glazūra, sudėtį. Ryškiame, vaiko akį traukiančiame pakelyje slepiasi net keli pavojingi azo dažikliai E-104 (Chinolino geltonasis), E -110 (Saulėlydžio geltonasis FCF), E–124 Ponso 4R (Kochinelas raudonasis A), E-131 (Patent mėlynasis V).

Pastarasis, beje, ne tik alergenas, bet ir galimai pasižymi kancerogeniniu poveiku. Kitas dažiklis - E-124 Ponso 4R. 2009-aisiais Europos maisto saugos agentūra (EFSA) eilinį kartą sumažino leistiną šio dažiklio kiekį maiste, tačiau vis dar vengia galutiniai uždrausti jo naudojimą.

Verčiau rinktis lietuviškus

Beje, visi išvardinti dažikliai, be savo specifinių blogybių, turi bendrą poveikį – tai alergenai, nuo kurių gali pablogėti sergančiųjų astma būklė, kilti priepuoliai, sudirgti nervų sistema. Ypač vaikų. Dar visai neseniai saldainiuose (ir ne tik juose) galėjome (ir kai kada vis dar galime) aptikti ir E122 Azorubino (karmosino). E122 Azorubinas (karmosinas) Europos Komisijos 2011 metų reglamentu uždraustas plačiai naudoti raudonasis dažiklis. Toksiškas, sukeliantis alergiją, neigiamai veikiantis nervų sistemą. Ant mūsų stalo gali atsirasti kaip „svečias“ iš rytų, esantis draudžiamuose naudoti produktuose. Šių metų pavasarį buvo sulaikyta granatų sulčių, „pagražintų” būtent šiuo toksišku dažikliu, siunta.

Citata

„Vaikiškų“ saldainių apskritai neverta valgyti... Tuo labiau, juos pirkti vaikams.

Tačiau nepaisant to, šis dažiklis ir toliau naudojamas kosmetikos pramonėje, o jo apyvarta yra nevaržoma. Todėl laiko klausimas, kada mes ir vėl Lietuvoje aptiksime šį nuodingą „svečią“ tuose produktuose, kuriuose jam būti nepriklauso.

Bendroji problema – „vaikams“ ir „suaugusiems“ skirtuose saldumynuose yra konservantų. Ilgesnio nei trijų mėnesių vartojimo termino saldumynai dažniausiai yra tikros konservantų bombos, todėl verta prisiminti bendrą visiems maisto produktams principą – kuo ilgesnis galiojimo laikas, tuo labiau reikia tokių produktų vengti.

Ir, beje, pravartu prisiminti, kad žinomas prekės ženklas dažniausiai ne tik negarantuoja produkto saugumo, bet stambios korporacijos už jūrų marių gamintame produkte konservantų bus net daugiau, nei vietinio gamintojo produkte, nes didelis gamintojas įvertina laiką, kurio prireiks tam, kad jo gaminys būtų atvežtas, paskirstytas ir parduotas.

Didžiosios korporacijos gamina atsižvelgdamos į tai, kad vietiniai jų atstovai nuolat turėtų dideles prekių atsargas, todėl jos savo gaminiams privalo užtikrinti ilgą galiojimo laiką.

Ar šokoladas išgaunamas iš palmių?

Suaugusiems skirti saldumynai dažniausiai būna šokoladiniai, o juose randama maisto priedų ir perkant susiduriama su gamintojų gudravimu, kurį kartais drąsiai galima vadinti sukčiavimu. 

Paprasčiausias būdas gamintojams gauti kuo didesnį pelną – pakeisti šokoladą gerokai pigesniais sudėtiniais produktais. Pakaitinių produktų lyderis – palmių riebalai, kurį gamintojai kartais išdidžiai pavadina palmių aliejumi.

Labai pigus ir patogus naudoti jis dažnai tampa pagrindine „šokoladinių“ saldainių sudedamąja dalimi. Apie palmių riebalų poveikį jau ne kartą šiame straipsnių cikle rašyta, todėl nesikartosiu.

Kita medžiaga šokoladiniams saldainiams „pagerinti” yra poliglicerinas (E-476), iš ricinmedžio gaminamas produktas, kuris nėra toksiškas ir netgi kai kurių „rūpestingų“ gamintojų pristatomas kaip mažintis produkte riebalų kiekį. 

Gali pasitaikyti GMO baltymų

Tiesa, kaip ir visuomet, yra kitokia, nei marketingo virtuozų teiginiai. Poliglicerinas padidina prastesnės kokybės šokolado masės takumą, o ir pats yra pigus, juo galima iš dalies pakeisti gerokai brangesnį tikrą šokoladą. Be to, šiuo metu atliekami tyrimai dėl poliglicerino poveikio parodė, kad dideli šios medžiagos kiekiai pakenkė eksperimentinių gyvūnų kepenims ir inkstams.

Renkantis saldainius taip pat verta panagrinėti juose esančius įdarus. Prisiminkime, kad visam pramoninam maistui galioja vienas principas – kuo daugiau sudedamųjų produktų, tuo su įvairesnėmis rizikomis tenka susidurti. Net jei saldainio glazūra saugi, o šokoladas – kokybiškas, galite net neįtardami susidurti su GMO sojų baltymais, kuriais buvo keičiamas natūralus pienas.

Atsivertę GMO turinčių konditerijos gamintojų ir jų produktų sąrašą, kuris yra skelbiamas ir Lietuvoje, jūs pirmiausia pamatysite jums pažįstamų prekių ženklų pavadinimus. Ir tame nėra nieko nuostabaus, nes mažindamos gamybos sąnaudas ir didindamos pelną bet kokia kaina, didžiosios pasaulinės maisto korporacijos tapo tokios, kokios yra.

Taip pat saldumynuose galite aptikti iš želatinos pagaminto ir sintetiniais aromatizatoriais apdoroto „vaisių“ ar „uogų“ įdaro. Tiesa, šie triukai – ne didžiųjų, bet mažųjų gamintojų.

Taigi, renkantis saldumynus, jei apskritai juos vis dar vartojate, prisiminkite, kad trumpas galiojimo laikas, aiškiai surašyta sudėtis, su kuo trumpesniu ingredientų sąrašu, yra tai, ką verta rinktis. Na, o „vaikiškų“ saldainių apskritai neverta valgyti... Tuo labiau, juos pirkti vaikams.