Spalio 18-ąją moteris pasikvietė būrį smalsuolių į savo sodybą, kad papasakotų, kaip atpažinti ir paruošti augalų šaknis bei nuo kokių ligų ar negalavimų jos gelbsti. Savo žiniomis ji pasidalino ir su GRYNAS.lt žurnalistais.
Gamtos dovanų nedera „prisiplėšti“
Iki kada galima kasti šaknis? „Kol kąstuvas lenda į žemę“, - atsako Rasa. Ji dar kartą primena, jog kasamos tik daugiamečių augalų šaknys, mat vienmečiai augalai į šaknis tiesiog „neinvestuoja“.
Tiesa, niekas greičiausiai nepyks tik jei išrausite kad ir visą pievą kasdami kiaulpienes ir varpučius. Kiaulpienės, kurių vos pavadinimą išgirdę daržininkai susiraukia, kupinos gausybės vertingų medžiagų, mikroelementų ir padeda nuo įvairių negalavimų. O jei niekuo nesiskundžiate, jų pasiskrudinę galite išsivirti gardžią kavą.
„Dar kartą pagalvokite, ar tikrai jums tų šaknų reikia, ar panaudosite. Augalas savo gydomąsias savybes atiduos tik kantriam, kruopščiam, šalčio nebijančiam žmogui“, - kalba R. Subačienė. Iš tiesų į šaknų rinkimą ir paruošimą reikia investuoti laiko ir energijos, tačiau šiuos gamtos vaistus galite pasiimti ir jais naudotis visiškai nemokamai.
Šaknis, malšinanti skausmą ir spartinanti kaulų gijimą
Taukė gausi gleivių, todėl senoliai ją dėdavo ant skaudančių vietų, žolė spartina žaizdų ir lūžių gijimą, skatina kaulų čiulpų gamybą.
„Tačiau valgyti ją reikia labai atsargiai. Kaulažolė labai gerai brinksta. Jei nurysite mažą gabaliuką, jis netrukus išbrinks iki teniso kamuoliuko dydžio. Ir jei išbrinks neteisingoje vietoje – vėliau teks šalinti tai chirurginiu būdu. Taigi, geriau šią žolę vartoti iš išorės. Anksčiau iš jos netgi buvo gaminami tvarsčiai – marškas pamirkydavo į tos žolės gleives, uždėdavo ant lūžusios vietos, viskas sustingdavo. Tai buvo kaip gipso pakaitalas“, - pasakojo seminaro vadovė.
Kaulažolė vis dar naudojama kaip vaistas nuo skausmo. Iš jos šaknų gautų gleivių bei pipirų arba ajero šaknies daromi mišiniai, kurie klijuojami ant skaudančių vietų.
Iš taukės arba kaulažolės galima gaminti fitolį (aliejaus antpilą), trauktinę (kai šaknis užpilama degtine). Gaminant trauktinę šaknies žaliavos ir degtinės santykis turėtų būti vienas prie dešimties.
Šaknies negalima vartoti nėštumo metu.
Šaknis, puoselėjanti plaukus, odą ir gydanti sąnarius
„Kasti reikia pirmųjų metų rudenį arba antrųjų metų pavasarį, kad ji dar nebūtų atidavusi visos savo jėgos ir naudingų savybių žiedams bei sėkloms. Nepamirškite, kad miškinės varnalėšos vartoti negalima – tai nykstantis augalas. Ją atpažinsite iš to, kad auga miške, yra didelė, tačiau lapai – ne tokie dideli, kaip kitų varnalėšų“, - kalbėjo moteris.
Ji pridūrė, jog visų augalų šaknis galima rinkti ir pavasarį, tačiau dažniausiai tuo metų laiku šaknys mažai kam rūpi. Daržininkai ir žolininkai turi kitų darbų, be to, lapelių neišleidusius augalus sudėtingiau atpažinti.
Varnalėšos lapai padeda gydyti sąnarių ligas, radikulitą, iš jų daromi gydomieji kompresai. O štai šaknys padeda puoselėti grožį – jų antpilai stiprina plaukus, nagus, gydo spuogus, šunvotes.Valgomos varnalėšų šaknys spartina medžiagų apytaką organizme, valo kraują, skatina šlapimo išsiskyrimą, kartu su pupelių ankštimis ir mėlynių lapais vartojama diabeto gydymui, stimuliuoja kepenų funkciją.
Varnalėšų šaknų trauktinė gaminamas iš šiek tiek šaknų, stiklinės degtinės ir tiek pat medaus.
Iš varnalėšos šaknies taip pat galima gaminti kavą.
Vasarą skausmą kėlę augalai rudenį išgydys grybelį ar karščiavimą
Kadangi sklype neseniai nušienautos piktybiškai čia kerojusios dilgėlės, seminaro dalyviai galėjo apžiūrėti ir jų vertingas šaknis. R. Subačienė perspėjo, jog jas valgyti reikia atsargiai, nes tirština kraują, negalima vartoti sergant tromboze ar panašiomis ligomis. Jei sergate alergine sloga, galima jų ištrauka iš vidaus išsitepti nosį. Dilgėlių šaknys gydo išvešėjusią prostatą, inkstų akmenligę, stabdo viduriavimą, gydo karščiavimą.
Naudojamos išoriškai gydo pūlingas žaizdas, aknę, niežulį, egzemą, grybelį.
Kaip šias šaknis atskirti? Jos, priešingai nei kiaulpienės ar varnalėšos šaknys, yra daugiau susiraizgę ir turi ryškesnę geltoną spalvą.
„Rusų liaudies medicinoje taip pat minima apie dilgėlių šaknų sirupą, kuris skirtas įsisenėjusiam kosuliui gydyti“, - pasakoja R. Subačienė ir priduria, jog pati išmėgino šį rusų receptą.
Toliau ant nedidelio miško takelio seminaro organizatorė randa ir iškasa nedidelį augalą egzotiškai skambančiu pavadinimu – žiognagė. Šios žolės šaknys smulkios ir stipriai susipynę.
Vėliau žiognagės šaknys buvo sutrintos akmeninėje grūstuvėje.
Kaip rinkti ir paruošti?
Daugiausia dėmesio seminare skirta kiaulpienėms, kurias atskiria ir jaunas, ir senas. Nors negali sakyti, kad jų šaknų prisirinkti lengva. Seminaro dalyviai išbandė kastuvus, mažus kauptukus ir lopetėles.
Seminaro dalyviai kibo į darbą nedideliame miškelyje ir netrukus kiaulpienių šaknimis prisipildė tris kibirus. Tuomet kiaulpienes visi parsinešė atgal į sodybą, nuplovė čia esančiame tvenkinyje (nors, Rasos teigimu, geriausia šaknis nuplauti po tekančiu vandeniu) bei nuvalė – nušveitė šepetėliais bei nuskuto smulkias šaknų ataugėles ir tamsesnes vietas.
Beplaunant kibiruose buvo rasta ir gerokai storesnių šaknų – varnalėšų, rūgštynių, arkliarūgštės. Pasirodo, ir kiaulpienes įsijautus į rovimo darbus galima supainioti su kitais augalais. R. Subačienė pataria patikrinti, ar šaknis lūžta – kiaulpienės šaknis turi lengvai lūžti, o perlaužus šviežia šaknis leidžia baltą skystį, „pieną“.
Gamtos dovanas puikiai pažįstanti moteris pasakoja, jog praktiškai visos augalų šaknys yra ruošiamos tokiu būdu: supjaustomos arba sutarkuojamos mažais gabalėliais ir džiovinamos orkaitėje ar specialioje džiovintuvėje. Kitas šaknis įmanoma sumalti su kavamale.
Iš tų pačių šaknų – keli skirtingi produktai
Taip paruoštos šaknys gali būti laikomos trejus penkerius metus, nors pati Rasa patartų verčiau jau pasiruošti jų po mažiau, bet kasmet šviežių.
„Iš šaknų galima gauti nuovirus, užpilus, trauktines, fitolius arba kavą“, - vardija R. Subačienė. Jos nuomone, didžiausią efektą šaknys duos sumaltos į miltelius. Fitoliai gaminami šviežius šaknų gabaliukus užpilant aliejumi, užpiltinės – užpilant degtine, nuovirai – užpylus ir apie 20 minučių palaikant šiltame vandenyje arba silpnai kaitinant vonelėje.
„Man labiausiai patinka būdas, kai vakare šaknys užpilamos šaltu vandeniu, palaikomos per naktį, nukošiamos, o tuomet dar kartą užpilamos karštu vandeniu. Tokiu būdu iš šaknies ištraukiama ir tai, kas tirpsta šaltame, ir tai – kas karštame vandenyje. Galite gerti vieną ir kitą nuovirą, arba abu sumaišyti“, - atskleidė R. Subačienė.
Užpilai gaminami šaknis užpilant degtine, paėmus vieną dalį šaknų ir penkias degtinės, arba vieną dalį šaknų ir dešimt dalių degtinės.
Kavai naudojami šaknų gabalėliai dažniausiai dar papildomai paskrudinami, tuomet užpilami ir vartojami kaip ir įprasta kava.
Dažnai kava gaminama iš smulkintų kiaulpienių šaknų, tačiau jų vertę žinanti Rasa gaili tokiu būdu „į orą“ paleidžiamų vertingų medžiagų.
Šaknys, galinčios tolyn nuginti vėžį
Vienas iš efektyviai su gerklės skausmu kovojančių augalų yra lietuviškas balinis ajeras. Jo šaknies skonis – aitrus, galbūt šiek tiek primenantis imbierą. Užstat jo užpiltinė puikiai gydo gerklės skausmą. Ajeras taip pat skatina tulžies sekrecijos išsiskyrimą, mažina tulžies uždegimus, kraujospūdį, skatina šlapimo išsiskyrimą. Ajero užpilais galima plauti akis, burnos gleivinę.
Vis tik R. Subačienė dalinasi paskutinėmis naujienomis – ajerą norima išbraukti iš vaistinių augalų sąrašo, nes jis turi ir nuodingos medžiagos – azarono.
„Bet ši medžiaga yra tik šviežiame ajere, todėl patariama naudoti džiovintą ajero šaknys ir nebus jokios grėsmės“, - atskleidžia ji.
„Kiaulpienėse yra pusė Mendelejevo lentelės. Tai lietuviškas ženšenis. Rusai jas vadina „gyvybės eliksyru“ ir aš manau, vien jau augalo gajumas parodo, kiek joje slypi gyvybinės energijos. Kiaulpienės turi kalio, magnio, geležies, vario, kalcio, vitaminų E, B, A, C. Labai daug mikroelementų. Pagrindinė savybė, kad kiaulpienių šaknys turi 70 proc. inulino. O inulinas yra medžiaga, tris kartus mažiau kaloringa nei dauguma angliavandenių. Inulinas padeda įsisavinti kalcį ir magnį, jį gali vartoti diabetu sergantys žmonės“, - vardijo R. Subačienė.
Ji rekomendavo džiovintas kiaulpienių šaknis tiesiog susidėti į maišelį ir kasdien valgyti kaip riešutus po saują.
„Tai - vienas garsiausių augalų, naudojamų krūties vėžio gydymui ir profilaktikai. Taigi, moterys, visos įsiberiate kiaulpienių šaknų į kišenę, vaikštote kasdien ir graužiate“, - ragino seminaro vedėja.
Kiaulpienės, Rasos teigimu, varo skysčius, tačiau neišplauna iš organizmo kalio atsargų.
Receptas
Baigdama seminarą R. Subačienė atskleidė receptą, kurį pavadino „sveikatinimo mišiniu“:
„ Viena dalis kiaulpienių šaknų, viena dalis medaus ir trečdalis česnako (trečdalis medaus ir šaknų kiekio, - red. past.). Šaknis reikia žalias sumalti, pridėti medaus ir smulkinto česnako. Palaikyti sandariai uždarytame stiklainyje 2-3 dienas, vėliau laikyti šaldytuve. Šio mišinio galite pakvėpuoti, jei turite slogą. Tokį mišinį valgykite tris kartus per dieną. Jis gydo bronchitą, valo kraujagysles. Jį reikia suvartoti per tris mėnesius“, - patarė R. Subačienė.
