Ne taip jau seniai bulvės dar buvo retenybė, jų gumbus dovanodavo garbiems žmonėms švenčių proga. Dabar neįmanoma įsivaizduoti mitybos be bulvių. Įsigalėjus bulvėms virtuvėje, kartu išsisprendė daugelis įvairių ligų profilaktikos klausimų. Europoje ėmė nykti skorbutas. Nenuostabu: ši kultūra – svarbus vitaminų ir karotinoidų šaltinis (jų ypač turtingos rūšys, kurių gumbų minkštimas gelsvo atspalvio).

Bulvės turi daug įvairių organinių medžiagų, kurios atstoja brangiai vaistinėse perkamus medikamentus ir maisto papildus.

Seniai atrasta liaudies medicinos

Liaudies medicina įvertino gydomąsias bulvių savybes. Bulvės tapo pripažinta priemone odos uždegimams, nudegimams, pūliniams gydyti, jas sutrintas pridėdavo prie skaudamos vietos uždegimams, karščiui apmalšinti. Naudodavo ir avižinį kisielių, sumaišytą su bulvių krakmolu. Žalių bulvių sunką gerdavo plaukams ir dantims stiprinti. Trintų bulvių pridėdavo prie galvos, kad praeitų skausmas. Džiovinti ir į miltelius sutrinti žiedai buvo vartojami nuo rėmens. Su aliejumi maišytų trintų žiedų tyrelę pridėdavo prie pūliuojančių žaizdų, o nuoviru skalaudavo burną supūliavus dantenoms.

Bulvėse yra daug įvairių biologiškai aktyvių medžiagų: baltymų, angliavandenių, fermentų, vitaminų, mineralinių medžiagų ir t. t. Svarbiausios iš jų, veikiančios organizmą – krakmolas (iki 16 g%), baltymai (2 g%), solaninas (40 mg%), vitaminai C (iki 25 mg%), В1 (0,12 mg%), P1 (7 mg%), PP (0,9 mg%), taip pat bulvėse yra kalio (568 mg%), fosforo (58 mg%), geležies (0,9 mg%).

Krakmolas – ne tik kisieliui

Krakmolas – sudėtingų molekulių angliavandenis (polisacharidas) – sudaro pagrindinę maistinę ir kalorinę bulvės vertę. Tai vienas iš fotosintezės produktų ir gumbuose formuojasi kiaušinio formos grūdeliais. Bulvės krakmolingumas priklauso nuo veislės, dirvos, taip pat ir nuo orų: kai sausa ir šilta – grūdeliai stambūs, kai drėgna ir vėsu – smulkūs; stambiose bulvėse krakmolo daugiau negu smulkiose. Verdant bulves krakmolo grūdeliai išbrinksta, gumbo minkštimo ląstelės lengvai atsidalija, gumbas tampa birus – „miltingas“: tokios bulvės labai vertinamos. Ilgai laikant bulves krakmolo kiekis ir jo grūdeliai mažėja, nes polisacharidai virsta paprastomis cukraus atmainomis, o šios jungiasi su aminorūgštimis ir sudaro melanoidus. Minkštimas tamsėja, praranda skonį, birumą, traškumą ir maistinę vertę.

Bulvių gumbų baltymai – tuberinas – biologiniu vertingumu lenkia visus augalinius baltymus. Pagal sandarą jie artimi žmogaus baltymams, todėl organizmo visiškai pasisavinami. Aminorūgščių sudėtimi jie artimiausi moters pienui, o pagal skeleto vystymuisi ir augimui reikalingą histidino ir lizino kiekį bulvės net lenkia motinos pieną.

Paprasta bulvė – ištisa vaistinė

Krakmolas – sudėtinga medžiaga. Jį sudaro įvairūs organiniai junginiai, nuo kurių santykio priklauso ir poveikis organizmui. Svarbus komponentas – pektinas. Jis lipnus, todėl krakmolas naudojamas kaip klijai. Pektinai veikia antisklerotiškai, antitoksiškai, skatina tulžies sekreciją, slopina uždegimus, radiacijos poveikį. Žarnyne jie nesuvirškinami, o paviršiuje absorbuoja sunkiuosius metalus (stroncį, kobaltą, šviną ir kt.), toksines medžiagų apykaitos atliekas, cholesterolį, vaistinių medžiagų (antibiotikų) irimo produktus ir pašalina juos iš organizmo, padeda gydyti disbakteriozę, mažina cukraus kiekį kraujyje.

Veikiant seilių ir kasos liaukos fermentams, virškinimo proceso metu žarnyne nuo krakmolo atsiskiria gliukozės molekulės, bet jų koncentracija kraujyje staiga nepadidėja, o tai svarbu sergantiems diabetu. Vartodami tik krakmolą diabetikai gali visiškai atsisakyti maiste cukraus, tuo būdu išvengti ligos paaštrėjimo ir geriau jaustis.

Žaliava įvairiausiems produktams

Bulvių krakmolas įeina į miltelių ir tepalų sudėtį gydant odos ligas, nudegimus. Krakmolo kleisteris naudojamas orališkai ar klizmose kaip aptraukiamoji ir uždegimus stabdanti priemonė virškinamojo trakto negalavimų atvejais. Krakmolas naudojamas kaip užpildas gaminant tabletes, taip pat vaistų kapsules, chirurgijos praktikoje – krakmolo tvarsčiams; krakmolu sušvelninamas nemalonus kai kurių vaistų skonis.

Iš krakmolo gaunamas dekstrinas – tai dalinės hidrolizės produktas, naudojamas kaip klijinė medžiaga. Visiškos hidrolizės būdu gaunama medicininė gliukozė.

Kastinys su bulvėmis / Alminos P. nuotr.

Tepalas iš bulvių krakmolo ir aliejaus naudingas gydant mastitą. Tvarstį keisti 1–2 kartus per parą iki visiško išgijimo.

Gydant rožę (infekcinis odos uždegimas, lot. Erysipelas) naudojami sausi kompresai – bulvių krakmolu apibarstyta vata.

Naminė pediatrija

Kad naujagimiui neatsirastų iššutimų, reikia kasdien apiplauti odą vandeniu arba silpnu jodo tirpalu (1–2 lašai jodo į stiklinę vandens), po to gerai nusausinti, bet netrinti, ir apibarstyti bulvių krakmolu. Pažeistas odos vietas reikia barstyti bulvių krakmolu, o prie pėdų geriausia pridėti krakmolo tirpalo kompresus.

Krakmolo vonios vaikams sumažina odos erzinimą ir niežulį. Į kibirą vandens dedama 100 g krakmolo. Krakmolą pirmiausia reikia išmaišyti atskirame inde nedideliame kiekyje kambario temperatūros vandens, po to supilti į vonią. Vandens temperatūra turi būti 37–39 °C, vonios trukmė – 10–15 min.

Iškart po vonios vaiko negalima šluostyti. Jis turi pabūti šlapias 2–3 min., po to jį apvynioti rankšluosčiu ir paplekšnoti kūną, tada krakmolas lieka odos paviršiuje.

Nudegimų žaizdas naudinga kasdien patepti vėsiu virintu aliejumi, o iš išorės pabarstyti bulvių krakmolu. Po kelių dienų pastebėsime pagerėjimą.

Bulvė – nuodas?

Bulvių poveikio žmogaus organizmui ypatumus nulemia ir jose esantis solaninas – salsvai kartus steroidinis gliukoalkaloidas. Tai labai aktyvus augalinis nuodas. Žaliuose gumbuose jo yra mažiau nei 2 mg%. Toks solanino kiekis nekenksmingas žmonių ir gyvulių sveikatai. Laikant per žiemą brandžius sveikus gumbus, pavasariop solanino gerokai padaugėja. Ant bulvių krentanti šviesa skatina jose nuodingo alkaloido susidarymą, o apšviestos žievelės ir minkštimo vietos pažaliuoja. Ypač daug solanino pažaliavusiuose, sudygusiuose ir įpuvusiuose gumbuose. Terminis apdorojimas ir silosavimas suardo solaniną, ir augalas tampa nebenuodingas.

Solanino poveikis žmogaus ir gyvūno organizmui sudėtingas. Didelės jo dozės sukelia apsinuodijimą, mažos – net naudingos. Žinoma atvejų, kai apsinuodijo gyvuliai, jiems sušėrus virkščių ir pažaliavusių, sudygusių gumbų nuovalų, kai apsinuodijo žmonės, maitinęsi nekokybiškomis bulvėmis. Dažniau apsinuodija vaikai, pavalgę bulvių „uogų“. Apsinuodijimo požymiai išryškėja greitai: prasideda gerklės peršulys, pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, rankų drebulys, dusulys, ima daužytis širdis, krenta arterinis spaudimas, sunkiais atvejais – ištinka mėšlungis, netenkama sąmonės.

Liaudies medicina įvertino gydomąsias bulvių savybes. Bulvės tapo pripažinta priemone odos uždegimams, nudegimams, pūliniams gydyti, jas sutrintas pridėdavo prie skaudamos vietos uždegimams, karščiui apmalšinti. Žalių bulvių sunką gerdavo plaukams ir dantims stiprinti. Trintų bulvių pridėdavo prie galvos, kad praeitų skausmas. Džiovinti ir į miltelius sutrinti žiedai buvo vartojami nuo rėmens. Su aliejumi maišytų trintų žiedų tyrelę pridėdavo prie pūliuojančių žaizdų, o nuoviru skalaudavo burną supūliavus dantenoms.

Pirmoji pagalba apsinuodijus: išplauti skrandį vandenine aktyvintosios anglies suspensija arba 0,1 % kalio permanganato tirpalu. Kol atvyks gydytojas, duoti pieno arba rūgpienio ar kiaušinio baltymo. Esant reikalui, daryti dirbtinį kvėpavimą.

Kada nuodas yra vaistas

Šeimininkės pavasarį turėtų virti tik nuskustas bulves, kruopščiai išpjauti akutes. Kai vanduo užverda, geriau jį nupilti ir užpilti naujo. Taip verdant didelė dalis alkaloido išeina į vandenį.

Solaninas nedidelėmis koncentracijomis turi priešuždegiminį, antialerginį, spazmolitinį poveikį, malšina skausmą. Jei jo patenka ant uždegimo apimtos odos ar gleivinės, greitai sumažėja skausmas, niežulys, sutinimas ir audinių opumas. Solaninas, kai jo nedaug, sumažina nervų sistemos jaudrumą, širdies susitraukimų dažnumą, arterinį kraujospūdį, slopina druskos rūgšties gaminimąsi skrandyje, gerina motorinę žarnyno funkciją, kraujyje didina kalio ir mažina natrio koncentraciją. Gerų rezultatų pasiekta solaninu gydant širdies ir inkstų ligas, kai kartu yra pabrinkimų, tinimų, taip pat skrandžio opaligę, dvylikapirštės žarnos opą, gastritus su padidėjusiu skrandžio rūgštingumu, vidurių užkietėjimą ir nemigą.

Augalas – baltymų čempionas

Bulvių gumbų baltymai – tuberinas – biologiniu vertingumu lenkia visus augalinius baltymus. Pagal sandarą jie artimi žmogaus baltymams, todėl organizmo visiškai pasisavinami. Aminorūgščių sudėtimi jie artimiausi moters pienui, o pagal skeleto vystymuisi ir augimui reikalingą histidino ir lizino kiekį bulvės net lenkia motinos pieną. Beje, aminorūgšties lizino beveik nėra kitų augalų baltymuose.

Jeigu kiaušinio baltymo vertingumą žymėsime 100 %, tai bulvės baltymų rodiklis bus 85 %. Reikia atminti, kad bulvės baltymai susikaupę daugiausia po gumbo žievele. Įprastu būdu ruošiant valgius, bulvių gumbai prieš tai nuskutami, taigi didžioji dalis baltymų išmetama, bulvių maistinė vertė sumažėja. Baltymai išsaugomi, jeigu bulvės apkepamos ar verdamos „su mundurais“. Šitaip su lupena apkeptos bulvės naudingos sergantiesiems hipertonija.