„Inga, žinojau, kad grįši ŽVĖRIŠKAI alkana. Kaip tik ruošių vakarienę, mmm!“ - išgirdau vos pravėrusi namų duris ir pamaniau, jog saldūs žodžiai nieko gero nežada. Taip ir buvo – kartu gyvenantis draugas virtuvėje pjaustė vištieną. Nėriau į savo kambarį. Tačiau netrukus grįžau su fotoaparatu. Norėjau įamžinti mūsų kardinaliai skirtingą vakarienę, nes po aršių šios savaitės "kovų" tarp mėsėdžių, nemėsėdžių, vegetarų ar dar ką kitą valgančių, norėjosi priminti, kad galima gyventi ir nesinervinant dėl draugo lėkštės turinio.
Vis dėlto, norėčiau pakomentuoti kelis šios savaitės diskusijose kilusius teiginius iš savo asmeninės patirties.
Kolega Daumantas Liekis rašė, jog vegetarai skuba pasigirti, kokie yra sveiki.
O ką reikėtų atsayti į nusistebėjimus, kaip sulieknėjau, kad turbūt laikau save labai stora ir specialiai metu svorį? Įvairiausias pastabas apie mano odą ar akinius? (Pripažinkime, nė vienas mėsėdis neturi jokių problemų su regėjimu :)
Mano mokykloje tikrai buvo ir stambesnių, ir „kūdesnių“ už mane. Tačiau šeimoje buvau „kūdumo“ etalonas. Kažkodėl visada į tai buvo atkreipiamas dėmesys. Dabar galvoju, jog jei būčiau valgiusi viską, būčiau buvusi „normali liekna mergina“. Ir patikėkite, dėmesio visada ne stokojau, o kaip tik norėjosi, kad jo būtų mažiau. Juk TIESIOG nevalgau mėsos. Nemanau, kad tarp visų pasaulyje vykstančių keistenybių ir įsitikinimų tai - labai išskirtinis dalykas.
Kodėl komentatoriai suskubo narstyti mano nuotrauką po spuogelį? Dėl tos pačios priežasties – juk reikia įrodyti, kad su vegetarais, „kažkas negerai“.
Per dvidešimtmetį esu prie to pripratusi.
Akiniai – štai didžiausias prastos sveikatos įrodymas. Ir visai nesvarbu, kad jie nosį „papuošė“ tuomet, kai išmokau tarti žodžius „mama“ ir „nematau“. Tai įvyko dar anksčiau, nei atsisakiau mėsos.
Laimei, regėjimas augant ir bręstant stipriai pagerėjo. Tik todėl, kad triauškiau morkas ir mėlynes. Cha – žinoma, ironizuoju :) Manau, mano regėjimas tiek pat priklausė nuo mitybos, kiek ir iškrypęs mėsėdžio stuburas.
Kitas teiginys: „Visi vegetarai yra išvargę ir sudžiūvę“.
Įdomu. O kiek vegetarų pažįstate? Nes tie, kuriuos pažįstu aš, yra: vyrai, moterys, liekni, tokie... hmm, pavadinkime juos „drūtais“ arba sočiai pavalgiusiais, buvę Indijoje, nebuvę Indijoje, geriantys „čai“ arbatą, su pasimėgavimu maukiantys alkoholinius kokteilius arba litrais – kavą, atsakingai auginantys mažylius tėvai, žaliavalgiai, akiniuoti ir neakiniuoti.
Šiandien mane supa artimiausi žmonės – mėsėdžiai – kuriems visiškai dzin, ką aš valgau. Su jais gyvenu ir smagiai šnekučiuojuosi prie kupinų lėkščių. Maniškės turiniu jie susirūpintų, nebent jei iš tiesų imčiau drastiškai mesti svorį.
Tačiau paauglystėje ne tik šeima, tačiau ir draugai porą sykių bandė mane „atversti“. Viena gera draugė nusprendė, kad kaskart, kai pas ją užeisiu, turėsiu suvalgyti gabaliuką mėsos. Na.. ko dėl draugystės nepadarysi? Paprašydavau bent trijų riekių duonos ir mėgindavau... Po kelių kartų pati draugė paprašė liautis, nes greičiausiai atrodžiau kaip lietuvė, kremtanti tarakoną.
Kitas įvykis, ankstyvoje paauglystėje, baigėsi liūdniau. Per linksmą vasaros sutikimą (tokią šventę kompanijoje rengdavome kasmet), draugai ant laužo kepė medžiotojų dešreles. Pradėjus jas valgyti, prasidėjo siūlymai paragauti ir man. Neneigsiu, kad blaivus protas buvo truputį nutildytas alkoholio, taigi suleidau dantis į nelemtą dešrelę. Blykstelėjo fotoaparatų blykstės, nes visiems norėjosi įamžinti tokį neregėtą „įvykį“.
Kitą rytą jaučiaus labai blogai. Savaitę sirgau gastritu (skrandžio uždegimu), visa išbalusi ir be jėgų kulniavau ir į matematikos egzaminą. Užėję manęs aplankyti draugai (niekam daugiau nebuvo problemų su skrandžiu) atsiprašinėjo. Tačiau iš tiesų tai buvo labai vertinga gyvenimo pamoka ir nė kiek nepykau. Pagaliau galėjau atremti įtikinėjimus paragauti „to ar ano vyniotinio“ giminės šventėse. Mėsos tiesiog negaliu valgyti. Tai man pakankamai aiškiai pademonstravo organizmas.
Manau, kad jis taip „šnekasi“ su kiekvienu. Todėl vieniems tiesiog neįmanoma tapti vegetarais – prasideda mažakraujystė ir kitos bėdos. Kiti mėsą valgo retsykiais, dar kiti – nusprendžia jos atsisakyti. Treti - „kerta“ pusryčiams, pietums ir vakarienei. Kiekvienam – savo. Todėl geriau leiskite laiką smagiai bendraudami su vegetaru, jei tokį pažįstate, o ne šnairuodami į jo lėkštę.
Pirmasis įrašas: Vegetarės dienoraštis. „Gydoma“ nuo nežinomų ligų
