Rauti piktžoles iš daržo ar darželio, kad jos nenustelbtų daržovių ir gėlių, – įprasta jau nuo seniausių laikų. Šiaulių universiteto Botanikos sodo kolekcijoje - per 50 piktžolių, tarp kurių yra ir atvežtinių. Jos atkeliavo su daržovėmis ar grūdais. Tarp jų yra tokios žolės kaip galensoga, vadinamoji amerikietė, išplitusi vos prieš kelias dešimtis metų. Taip pat kolekcijoje yra ir vietinių piktžolių, pavyzdžiui, varputis.
„Paprastasis varputis tai – vietinė rūšis. Tokie augalai paprastai vadinami apofitais. Apie varputį galim pasakyti ir gero, ne tik blogo. Žinome, kad ši žolė plinta šakniastiebiais ir dėl to yra labai įkyri piktžolė, bet tie patys šakniastiebiai yra naudojami kaip vaistinė medžiaga“, – atkreipia dėmesį ŠU Botanikos sodo darbuotoja Rimanta Vainorienė.
Pasak mokslininkų, piktžolės sąvoka atsirado kartu su žemdirbyste. Laikui bėgant, vienos piktžolės keitė kitas. Dalis jų, pavyzdžiui, dirvinė šerardija, nariuotė ir mažuolė, baigia išnykti ir dėl to yra įrašytos į Raudonąją knygą
„Pradėjus labai intensyviai naudoti chemines trąšas, iš laukų naikintos piktžolės, jų nykimas paspartėjo. Be to, jų nykimą paspartino monogaminės kultūros auginimas viename lauke – nebėra sėjomainų, natūralių pievų, todėl viena flora, vieni augalai nyksta, o kiti atkeliauja į jų vietą“, – aiškina ŠŲ Botanikos sodo direktorė prof. Asta Klimienė.
Mokslininkai priskaičiuoja kelis šimtus piktžolių rūšių. Jos nėra vien tik kenksmingos. Daugelį jų, pavyzdžiui, rugiagėles, garšvas, kiaulpienes, žmonės vartoja kaip vaistus ar maisto ruošoje.
