Vienos profesorius: turime permąstyti, kiek yra gana žmogaus gerovei

Vilniuje viešėjęs Vienos universiteto profesorius Ulrichas Brandas pabrėžia, kad pasaulyje vis dar tebesitęsianti krizė nėra tik ekonominė, bet ir politinė bei aplinkosauginė. Jo teigimu, didžiausias pavojus vis dar tebėra negebėjimas valdyti krizę, arba kitaip tariant, pasirinktas neteisingas kelias krizę spręsti gamtos niokojimo sąskaita.

„Matau, kad strategijos, modeliai, kaip mes išnaudojame gamtą, nesikeičia. Tuo yra pagrįstas ir mano iškeltas klausimas, kad krizė yra sprendžiama gamtos niokojimo sąskaita“, - aiškino U. Brandas. Jo teigimu, pagrindinis pasaulio atsakas į krizės sukeltus padarinius - tęsti veiklas taip, kaip ir iki šiol. „JAV iki šiol plečia savo pramonę, vykdydama dujų bei naftos gavybą. Didžiausia Austrijos naftos kompanija, kuri gamina 8 proc. šalies BVP, investuoja didžiausius pinigus į JAV, nes ten dujų gavyba ketvirtadaliu pigesnė nei Austrijoje. Tokiu būdu siekiama išlaikyti konkurencingumą gamtos sąskaita. Hidraulinio plėšymo metodas, naudojamas gamtinių dujų gavybai, turi katastrofinius padarinius gamtai, laimei, neseniai Vokietijoje buvo išspausdinta ekspertų komisijos ataskaita, kurioje pasisakoma prieš hidraulinį plėšymą, nes tai nėra ekonomiškai ir ekologiškai saugus gavybos būdas“.

Kita strategija, kuri naudojama krizei spręsti ir kuri daugiausiai taikoma besivystančiose šalyse, - stipri valdžios kontrolė, pramonės nacionalizavimas.

„Lotynų Amerikoje plėtros modelis grįstas nafta. Taip yra Ekvadore, Argentinoje. Dujos eksploatuojamos Bolivijoje. Anglis išgaunama Kolumbijoje. Šis modelis grįstas aukštomis kainomis išteklių rinkose, tačiau šis modelis tik gilina gamtos išnaudojimo mastą.Vietos žmonės džiaugiasi, kad šalių ekonomika kyla dėl aukštų išteklių kainų pasaulinėse rinkose“, - dėstė austrų profesorius.

U. Brandas mini ir dar vieną strategiją, kurią remia JAV bei Europos Sąjunga (ES). Tai stiprių kapitalistinių valstybių vyriausybių vykdoma politika, kuomet stengiamasi savo įtaką plėsti perkant žemes kitose šalyse, tokiu būdu toliau didinant savo gamybinius pajėgumus.

Žalia ekonomika nori perkonstruoti kapitalistinę santvarką

Vienos akademikas sako, kad kaip alternatyvus atsakas ieškant krizės sprendimo būdų turėtų būti paminėta žaliojo kapitalizmo strategija.

„Europos žalieji propaguoja žaliojo susitarimo, arba žaliosios ekonomikos strategiją. Nors žaliosios ekonomikos modelis turi trūkumų, toliau jį tobulinant ir plėtojant jis galėtų tapti sprendimo būdu krizei. Debatai dėl šio modelio turinio prasidėjo 2009 m., diskusijas paskatino ir krizė. Žaliosios ekonomikos esmė, kad sprendžiant krizę, kuri nėra vien ekonominė, bet ir politinė bei ekologinė, šalių vyriausybės turėtų sukurti gaires energetikos, klimato kaitos ir kitose srityse, kaip turėtų veikti rinkos dalyviai – privačios kompanijos ir šalies gyventojai, kad būtų kuriama žalesnė ekonomika: t. y. žalesnės investicijos, žalesnis vartojimas. Šalia to svarbus aspektas yra tai, kad žalioji ekonomika neneigia kapitalizmo, jo nekritikuoja, o nori jį panaudoti kuriant naują modelį funkcionuoti žaliajai ekonomikai“, - dėsto U. Brandas.

Akademikas pabrėžia, kad norint kontroliuoti senkančius gamtos išteklius, reikia išmokti juos planuoti – t. y. reikia iš naujo permąstyti gerovės termino apibrėžimą.

„Tarptautinė socialinių mokslų taryba, kuri priklauso UNESCO, pernai išleido dokumentą apie socialinę visuomenės transformaciją. Jo esmė – pakeisti mūsų požiūrį į energiją ir išteklius. Jame kalbama apie energijos sistemų integralumą, esmė ne gaminti tokį patį kiekį energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, bet surasti būdus, kaip galima sumažinti energijos vartojimą“, - pasakoja U. Brandas.

Gerovės modelis neturi apimti tik BVP rodiklio

Profesorius U. Brandas buvo vienas iš ekspertų specialioje Vokietijos parlamento komisijoje dėl „Ekonomikos augimo, gerovės ir gyvenimo kokybės“. Jis dalijasi savo įžvalgomis, kokie klausimai diskutuoti.

„Mūsų debatuose buvo pabrėžiama, kad mes turime surasti naują žmonių gerovės ir gyvenimo kokybės modelį. Šių dienų modelis labai susietas su bendruoju vidaus produkto (BVP) rodikliu, su ekonomikos augimu, vartojimu.Turime daugiau gerovės, kai ekonomika labiau auga. Vokietijos Parlamente turėjome diskusiją, kaip išplėsti gerovės rodiklio suvokimą. Kaip į šią sąvoką įtraukti ne tik žmogaus tinkamumą darbo rinkai, bet ir suvokti socialinių ryšių vertę, rūpinimąsi vaikais, vyresnio amžiaus žmonėmis, turėjimą draugų, buvimą aktyviu visuomenės nariu. Mano nuomone, tai labai svarbūs elementai siekiant visuomenę transformuoti socialine-ekologine kryptimi.

Permąstant gerovės modelį, reikia žiūrėti ne tik į gamybos efektyvumą, bet ir pakankamumą. U. Brandas pabrėžia, kad turime išmokti kitaip įvertinti visuomenės poreikius.

„Pakankamumas kelia klausimą, kiek yra gana? Nežinau, ar tokia diskusija vyksta Lietuvoje, bet Austrijoje, Vokietijoje mes tokius klausimus keliame. Koks turi būti technologinių inovacijų ritmas – ar tikrai kasmet turi pasirodyti nauji telefonų ir automobilių modeliai? Turime tokius klausimus kelti dėl geresnės socialinės visuomenės funkcionavimo“, - svarsto užsienio akademikas.

Siekiamybė – Viena be automobilių

Demokratinėje visuomenėje produktų gamybos ir vartojimo klausimus turi spręsti visuomenės nariai. Tvarumas, profesoriaus nuomone, reiškia žmonių atsakomybę, tvarumo politika neturi būti nuleista kažkieno iš viršaus, ji turi būti sukurta pačios visuomenės narių.

„Pavyzdžiui, Vienoje propaguoju tokias idėjas, kad iki 2025 m. atsisakytume automobilių. Vis dar dirbu šiuo klausimu, kaip žmones įtikinti tai padaryti. Reikia perkurti darbo modelius, kad būtų mažiau gaminama naujų automobilių. Pramoninėms šalims, tokioms kaip Austrija ar Vokietija, reikia sumažinti pramonės gamybą. Jeigu tai padaroma, savaime reiškia ir trumpesnes darbo valandas darbuotojams. Reikia keisti darbo principus, nes nebegalime gaminti tiek daug automobilių kaip iki šiol. Tai turi būti bendro susitarimo klausimas“, - dėstė U. Brandas.

Paklaustas, kaip savo gyvenime įgyvendina žaliosios ekonomikos idėjas, profesorius atskleidė pats neturintis automobilio ir nesinaudojantis mobiliuoju telefonu. Taip pat stengiasi keliauti ne tik lėktuvu, bet naudotis autobusais bei traukiniais.

„Stengiuosi į vieną pusę keliauti autobusu, o paskui grįžti lėktuvu. Kasdieniame gyvenime stengiuosi priimti sąmoningus sprendimus. Pavyzdžiui, dirbdamas Berlyne, į Vieną stengiuosi grįžti traukiniu. Tačiau toks atsakymas būtų pernelyg paprastas. Aš esu tarptautinės politikos profesorius, kartą per metus skrendu į Lotynų Ameriką, todėl visos ekologinės gyvensenos užuomazgos nueina perniek. Kaip universiteto profesorius, kuris dirba tarptautinės politikos srityje ne tik Vienoje, bet ir Lotynų Amerikoje, studentus stengiuosi išsiųsti į trečiąsias šalis, kad jie pamatytų, kaip ten gyvenama. Manau, kad pusmetis praleistas trečiojo pasaulio šalyje iš esmės pakeičia tavo vertybes ir pasaulio suvokimą.

Profesoriaudamas Vienoje sau keliu tokį tikslą -per ateinančius penkerius metus kiekvieną politinių mokslų studentą, kuris pabaigia magistrą ar bakalaurą mano institute, detaliai supažindinti su socio- ekologine transformacija. Tai yra mano kasdienis iššūkis – daryti pokyčius studentų mokymosi programoje, kad šie aktualūs klausimai būtų diskutuojami“.

Profesorius U. Brandas šias mintis išsakė Kritinės minties instituto surengtoje viešoje paskaitoje tema „Žalioji ekonomika ar socio-ekologinė transformacija, ieškant išeičių iš besikartojančių pasaulio ekonomikos krizių?“.