„Buvome nustebę, niekada anksčiau nesame matę, kad stambesni laukiniai žvėrys klaidžiotų šalia namų“, – apie netikėtus svečius, pakeitusius įprastą peizažą, pasakojo Agnė.
Trejus metus nuosavame name, stūksančiame Baltupių mikrorajone, Kolektyvo gatvėje, gyvenanti šeima dažnai išvysta po kiemą lakstančius smulkesnius laukinius žvėrelius.
„Kiaunės pralekia pro gėlių lysves, daug ežių atklysta“, – svečius vardijo namo gyventoja.
Miesto gyventojai – kiškiai ir stirnos
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius laukinių gyvūnų klaidžiojimą miesto gatvėmis laiko įprastu dalyku. Anot jo, pasaulyje tikriausiai nerasime miesto, kur jie neklaidžiotų. Lietuvos miestuose – daug miškų ir parkų, todėl nereikėtų stebėtis, kad šalia gali pradumti kiškis ar kur nors šalimais pamatysite bindzinėjančią stirną.
„Vingio parke iki pat šiol gyvena stirnos, kiškiai, lapės. Aš jau nekalbu apie smulkiąją fauną, paukščius“, – su kaimynais supažindina S. Paltanavičius. Kiškius dažniausiai pamatysite Karoliniškių draustinyje, Vingio parke, Užupio kalvose, Kalnų parke. Akmeninės kiaunės net ir pačiame Vilniaus centre žiemą gali pratipenti ir palikti savo pėdsakus. Pajūryje klajoja briedžiai, dažniausiai pavasarį, kai keliasi iš vienos žiemojimo vietos į naujus namus. Kuršių Nerijoje karaliauja šernai.
Lapės – ir po mūsų šiukšles, ir ant pievučių
Verkių seniūnas Vaclav Gulbinovič, kurio vadovaujamoje teritorijoje ir buvo pastebėtos stirnos, paklaustas apie atklydusius žvėris, nenustebo: „Mūsų seniūnija ypatinga, besitęsianti nuo „Siemens“ arenos iki Žaliųjų ežerų, todėl ir šernų, ir voveraičių bei stirnų čia yra.“ Anot seniūno, daugiau laukinių žvėrių – prie Žaliųjų ežerų, kur dar visai neseniai plytėjo kaimai.
S. Paltanavičius pastebi, kad vis daugiau žvėrių naudojasi mūsų nekultūringu elgesiu: „Vilniaus pakraščiuose jau yra susiformavusi sakyčiau netgi maža lapių populiacija. Joms žmogaus netvarka yra patraukli: keliauja per atliekų konteinerius ir suranda pakankamai maisto. O po to žmonės skambina ir sako: pro langą matau lapė su lapiukais žaidžia ant vejos.“
Apsisaugoti padės apdairus elgesys
Šalia vilnietės Agnės namų klaidžiojusios stirnos galėjo išlėkti ir į šalia esančią judrią sostinės gatvę. Apsauginės tvorelėmis nuo žvėrių saugomi rajoniniai ir magistraliniai keliai, galbūt reikėtų ir miesto gatves tverti specialiomis sienelėmis? S. Paltanavičius tokį pasiūlymą vertina skeptiškai: „Viso pasaulio neaptversime. Apsistatyti tvoromis, esant tikimybei, kad kažkur gyvūnas pasirodys vieną kartą per 10 metų, žinoma, būtų neadekvatus veiksmas.“ Gamtininkas pabrėžia, kad be priežasties gyvūnai niekada nebėga į kelią, todėl svarbiau už tvoreles tampa žmonių elgesys su keturkojais kaimynais.
„Paprastai laukinis gyvūnas net ir miške, jeigu žmogus nerodo jam didelio dėmesio, beveik nereaguoja. Jeigu pajunta, kad yra persekiojamas, pradeda nekoordinuotai bėgioti, mėtytis ir gali išbėgti į kelią, – pradžiamokslį, kaip elgtis su gyvūnais, aiškina S. Paltanavičius ir priduria, – pats pagrindinis reikalavimas – jokio perdėto dėmesio. Jeigu jis atėjo iki čia, tikrai ir pasitrauks.“ Todėl venkite gyvūnus fotografuoti, pyptelėti pravažiuodami automobiliu, bet, ar reikia pranešti, sulaukus netikėtų miško svečių?
Tikrieji įsibrovėliai – žmonės
Vilniečių šeima, pamačiusi stirnas, nusprendė paskambinti į gyvūnų apsaugos tarnybą, bet šventinę Vasario 16-ąją niekas nekėlė ragelio. Gamtininkas S. Paltanavičius perspėja, kad skambinti į gyvūnų apsaugos agentūrą reikia tik tada, kai iš tikro yra svarbi priežastis: „Pirmiausia, reikia įvertinti, ar tuo kreipimusi mes galime tam gyvūnui padėti. Jeigu Karoliniškių šlaite pamatysime žoliaujančią stirnas, aš net neįsivaizduoju, kodėl reikėtų kreiptis į institucijas. Jos ten gyvena.“
S. Paltanavičius pataria konsultuotis su specialistais norint išprašyti nelauktus svečius, nes tam reikia atitinkamų įgūdžių ir žinių: „Kodėl dažniausiai gyvūnai žūsta? Kai prasideda įvairios gelbėjimo operacijos, kai bando gyvūną vyti, apsupa, kažkas dar įjungia žiburėlį, paleidžia signalą.“ Baigdamas pokalbį gamtininkas priduria, kad mes įsiveržėme į gyvūnų namus, todėl neturime teisės stebėtis atklystančiais laukiniais gyvūnais, o jų sulaukus elgtis protingai.
