Jokių „naktinių šoko terapijų“ tikėtis neverta. Apie viską reikia diskutuoti ir ieškoti optimalaus sprendimo, svarbiausia – nepamiršti galutinio tikslo, kad tie sprendimai link jo ir vestų. Nemažiau svarbu mokėti į problemas žvelgti kompleksiškai: matyti visumą, o ne detales. Tokiais kriterijais savo darbe vadovaujasi naujasis Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. GRYNAS.lt kalbėjosi su ministru, kokių pokyčių galime tikėtis ir kokie yra jo komandos planai.
- Spaudoje jau pasirodė pranešimų, kad sieksite išjudinti renovacijos programą. Ar galėtume tai pavadinti jūsų būsimos veiklos prioritetu?
- Tai ne tik mano, bet ir visos Vyriausybės prioritetas. Renovacijos programa yra Aplinkos ministerijos atsakomybė. Galiu patikinti, kad skatinsime visus galimus būdus, visas galimas programas ir schemas. Svarbiausia, kad visas renovacijos procesas pajudėtų.
- Nors iš pirmo žvilgsnio renovacijos programa siejasi su ekonominiais dalykais, bet joje nemažai ir aplinkosaugos.
- Neabejotinai. Pirmoje vietoje, pajudėjus renovacijai, didėtų ir mūsų energetinė nepriklausomybė: mums reikės mažiau dujų ir kitų išteklių. Ekonominė nauda akivaizdi, o aplinkosauginė nauda pasireikštų per sutaupomus išteklius – reiktų mažiau kūrenti, būtų mažiau CO2 išmetimų ir t.t. Tad renovacijos programa yra didelė kompleksinė nauda.
Be to, į renovaciją galime žiūrėti ir kiek plačiau. Kai kalbame apie renovaciją, pagalvokime ne vien apie daugiabutį kaip energiją naudojantį vienetą, bet ir visą gyvenamąjį mikrorajoną. Juk juose normaliai gyventi praktiškai nebeįmanoma. Kalbu apie visą lauko infrastruktūrą, šilumos tinklus, stovėjimo aikštelių klausimą, pravažiavimo į kiemus problemą. Kiekvienas gyvenantis daugiabutyje šitai labai gerai mato ir žino. Taigi, į visą renovaciją reiktų žiūrėti kompleksiškai, bet sieksime, kad viskas vyktų etapais. Pirmiausia, žinoma, svarbiausia yra atnaujinti pačius pastatus.
- Seimas patvirtino kitų metų biudžetą. Ar esate patenkintas būsimu Aplinkos ministerijos biudžetu?
- Jūsų vadovavimo Aplinkos ministerijai laikotarpis sutaps ir su nauju Europos Sąjungos paramos paketu. Susidaro įspūdis, kad pastarojo paketo pinigai buvo gausiai skiriami vandentvarkos, vandenvalos sferai. Ar šie prioritetai keisis? Kokią vietą ministerijos darbe apskritai užims būsima ES parama?
- Tikslas tas pats – renovacija. Bandysime prioritetus dėlioti ant jos. Žinoma laukia ir klimato kaitos programos, atliekų sistemos tobulinimas ir t.t. Šitai niekur nedings ir ES parama čia vaidins labai svarbų vaidmenį.
Man susidarė įspūdis, kad anksčiau ministerija dirbo kiek inertiškai. Buvo mąstymas, kad kuo daugiau, kuo didesnis projektas – tuo geriau, bet nepamirškime, kad mūsų gyventojų mažėja. 2050 m. numatoma, kad šalyje gali begyventi tik 2,5 mln. gyventojų. Į tai reikia atsižvelgti visose srityse, tuo pačiu ir renovacijoje. Gal čia Vilniuje tas mažiau jaučiama, bet yra savivaldybių, kur daugiabučiuose yra po kelias dešimtis tuščių butų. Imamės didelių statinių, projektų, bet jeigu gyventojų mažėja, kas vėliau išlaikys visą infrastruktūrą? Viskas kristų ant mažesnio gyventojų skaičiaus pečių... Todėl į tai reikia atsižvelgti imantis bet kokių stambesnių projektų. Ir nesvarbu ar tai būtų renovacija, ar atliekų deginimo organizavimas, ar kas kitas.
- Sustabdėte viešinimo paslaugų pirkimą. Kokios problemos šioje srityje?
- Aš sustabdžiau visų sutarčių pasirašymą. Daug šnekame šia tema. Man labiausiai nepatinka, kad susiklostė tokia praktika, kai visos viešinimo paslaugos vykdomas per tam tikrus tarpininkus, viešinimo įmones. Šitą sistemą tikrai keisime. Sukūrėme tarpininką, kuris ėda didelius finansinius resursus ir iš esmės neduoda jokio tiesioginio rezultato. Esu labai nepatenkintas įdedamų pinigų kiekiu ir gaunamu rezultatu. Aš pakankamai aiškiai ministerijoje jau išdėsčiau, kaip turėtų tai būti vykdoma. Turi būti labai aiškus užsakovas, šiuo atveju ministerija, ir darbų vykdytojas – žiniasklaida: internetiniai portalai, laikraščiai, televizija ir t.t. Ir jokių tarpininkų. Pinigai turi eiti tiesiai vykdytojams, o ne nusėsti tarpininkų kišenėse.
- Esate užsiminęs ir apie žemės paskirties nereikalingumą. Ar galime tikėtis, kad sieksite ją panaikinti?
- Mano supratimu žemės paskirtį reiktų naikinti. Tai įneša daug nereikalingos biurokratijos ir kitų kliūčių. Bet čia negalima skubėti. Žemės paskirtis dabar susieta ir su mokesčiu sistema. Jeigu, tarkime, rytoj panaikintume žemės paskirtį, tai automatiškai turėtume keisti ir didžiulę biurokratinę mokesčių ir kitų įstatymų mašiną, kurią paveikia šis klausimas. Todėl čia reikia veikti lėtai.
Ateityje turim maksimaliai sumažinti įvairius biurokratinius trukdžius verslui ir gyventojams. Dabar situacija tokia, kad be reikalo „gaminam“ įvairiausius dokumentus, štampus, kuriam komisijas, o galutiniame rezultate kokybė pagerėja tik labai nežymiai. Tai galų gale apsunkina ir verslo sąlygas. Norime, kad pas mus ateitų investuotojai, kažką statytų, gamintų... Turime tapti patrauklesni nei aplinkinės valstybės ir biurokratijos mažinimas yra svarbus veiksnys pritraukiant investuotojus. Pamenu, kad sovietiniais laikais ant statybų leidimo būdavo dedami du parašai: miesto vyriausiojo architekto ir vyriausiojo inžinieriaus. Dabar parašų reikia dešimtimis.
- Ar galėčiau teigti, kad žemės paskirties klausimas būtų numeris du, jūsų darbų prioritetų sąraše?
- Taip, bet ne konkrečiai žemės paskirties klausimas, bet apskritai teritorijų projektavimas, planavimas.
- Kaip tai paveiks saugomas teritorijas?
- Ką reikia saugoti – saugokime. Gal net griežčiau. Bet nepamirškime, kad saugomose teritorijose gyvena ir žmonės. Jiems reikia sudaryti sąlygas normaliai gyventi, užsiiminėti ūkine veikla ir t.t. Reikia dar kartą sėsti ir ieškoti aukso vidurio. Aš puikiai suprantu, kad nei jūros, nei žemės, nei kraštovaizdžio iš niekur neatsivešime. Saugokime tai maksimaliai – neprieštarauju, bet nepamirškime ir žmogaus.
Saugomų teritorijų atstovai aiškina, kad jokių apribojimų nėra, o ten gyvenantys žmonės šaukia, kad nieko neįmanoma daryti. Reiškia kažkur yra problema. Juk ir saugomose teritorijose turėtų būti tam tikra darna tarp žmogaus ir aplinkos. Pastaroji turi būti saugoma, bet žmogui reikia leisti verstis įvairia veikla. Kitaip ir gauname situaciją, kai pievos užželia ir tai ką saugome – prarandame.
- Visuomenėje dar labai aktualus miškų kirtimo klausimas. Viena pusė sako, kad kirtimai jau pasiekė kritinį mastą, kiti – kad kirsti galime dar daug daugiau. Kokią jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Kaip ir visur, reikia normaliai diskutuoti, bet šioje vietoje yra pakankamai daug interesų. Yra žmonių, kuriems reikia, kad tos medienos būtų daug ir ji būtų pigi. Jie ir agituoja, kad kirtimų mastus reikia didinti. Miškas neabejotinai turi ekonominę pusę, bet nereikia pamiršti ir ekologinės, rekreacinės ir kultūrinės jo paskirties.
Vertinant bendrai, manau, kad Lietuvos miškų būklė yra gera. Kalbant apie valstybinius miškus, esu patenkintas urėdijų sistema, medienos prekybos schema. Tik pastebiu, kad biokuro gamybos srityje formuojasi tam tikras monopolis, kuris ima diktuoti kainas. Šioje vietoje neabejotinai reikės pasistengti, kad atsirastų konkurencija.
- Ne mažiau diskusijų sukelia ir medžioklės, brakonierystės, baudų už gamtosaugos pažeidimus klausimai...
- Tikrai taip. Kalbant apie baudas, jos tikrai juokingos. Jeigu už nušautą stirną bauda keli šimtai litų, tai vos ne apsimoka jas šaudyti nelegaliai. Brakonieriams turi būti dedami tikrai rimti tramdymo marškiniai.
Nuo kitų metų tikrai inicijuosime radikalų baudų didinimą. Taip pat reiktų griežtinti ir kontrolės mechanizmus, bet, mano nuomone, viskas turi judėti į radikalaus griežtinimo pozicijas.
- Grįžtant prie jūsų prioritetų, vadinasi numeris vienas – renovacija, numeris du - teritorijų projektavimas, planavimas. Kas būtų numeris trys?
- Trečias dalykas - atliekos. Šiuo metu visa atliekų sistema Lietuvoje veikia negerai. Įkurti RATC'ai (regionų atliekų tvarkymo centrai, - red. past.) ir jų valdymas, ypač valstybiniu lygmeniu, yra nepakankamas. Šioje srityje yra dar labai daug kas veikti.
Briuselyje Ministrų Taryboje jau diskutavome apie atliekas. Yra priimtas sprendimas pasiekti, kad iki 2020 m. atliekų nebelaidotume sąvartynuose. Deginimas irgi yra vienas paskutinių veiksmų, kurių galime imtis. Visų svarbiausia yra atliekų prevencija, gamybos procesų sutvarkymas, kad susidarytų kuo mažiau atliekų. Yra ir rūšiavimas. Na ir kas, kad pristatėme visoje šalyje tų rūšiavimo konteinerių, rūšiavimas plačiu mastu vis tiek nevyksta.
Atliekų sistemoje tikrai turėsime daug darbo ir čia vėl gi susipina ekonominiai, energetiniai dalykai. Vėl į viską reikia žiūrėti kompleksiškai, kaip ir renovacijoje.
- Ketvirtas prioritetas?
- Miškai. Jau minėjau, kad valstybinių miškų sistema veikia daugiau mažiau gerai, bet nepamirškime, kad apie pusę Lietuvos miškų yra privatūs. Iš viso yra virš 240 tūkst. privačių miškų savininkų, vadinasi vidutinė valda yra labai nedidelė. Valstybė turėtų skatinti kažkokį jų kooperavimosi mechanizmą. Plius, turi atsirasti normalesni santykiai su urėdijomis.
Privati miško valda turi savo specifiką. Miškai yra visų mūsų turtas. Nesvarbu, kad nuosavybės teisė priklauso tau, bet miškas turi daugiau funkcijų nei vien ekonominę. Šioje vietoje ir reikia ieškoti geresnio santykio tarp visuomenės ir savininko interesų. Daugelis tų savininkų, kiek aš žinau, tikrai myli savo mišką ir juo rūpinasi, bet būkim biedni, bet teisingi – yra visokių.
- Kitąmet Lietuvos laukia pirmininkavimas ES. Kokį vaidmenį tas pusmetis vaidins Aplinkos ministerijoje?
- Tai iš tiesų bus didelis išbandymas. Mūsų laukia ir globalinės klimato kaitos, laivų, lėktuvų taršos klausimai, bioįvairovės išsaugojimo problemos ir t.t. Dabar situacija tokia, kad aplinkos apsaugos sfera, mano supratimu, užima praktiškai svarbiausią vietą visoje ES politikoje. Suvokiant, kad mes formuosime visos Sąjungos politiką, dienotvarkę... tai didžiulė atsakomybė, bet tuo pačiu ir galimybė, patirtis. Bus puiki proga išmėginti savo sistemą, savo pajėgumus, pasižiūrėti iš arčiau, kaip mes atrodome bendrame kontekste.
- Paminėjote, kad aplinkosaugos sritį ES laikote praktiškai svarbiausią, o kaip Lietuvoje? Kurioje vietoje Vyriausybėje atsiduria Aplinkos ministerija?
- Aplinkos ministerija yra pati svarbiausia ir bus geriausia visoje Vyriausybėje (juokiasi). Sakau tai pusiau juokais, pusiau rimtai. Žinoma, kiekviena ministerija svarbi, bet Aplinkos ministerija apima tikrai labai daug sričių: miškai, miestų planavimas, žemės gelmių turtai, atliekos, statybos, bioįvairovė, kraštovaizdis ir t.t. Visa tai siejasi su visomis kitomis sritimis. Kiekvienas gyventojas turbūt vienaip ar kitaip susiduria su mūsų darbu, todėl labai svarbu, kad jis būtų atliekamas gerai.
- Ačiū už pokalbį.
