Šiandien daugelis produktų, kurie buvo nenaudojami ir net nebuvo reikalingi prieš 20 ar 50 metų, tapo būtinais mūsų gyvenime. Bendrovės, kurios stengiasi patenkinti nesibaigiančius poreikius, naudojasi šia situacija ir dažnai investuoja į patrauklios pakuotės dizainą siekdami padidinti produktų pardavimą. Šiandien pakuočių atliekos tapo rimta aplinkosaugos problema.
Kita vertus, susirūpinimas ekologija visuomenėje vis auga. Ekologinis kūrybiškumas tampa priemone, skatinančia aktyviai dalyvauti savo planetos išsaugojime, įgyvendinančia neįprastas veiklas, kylančias mūsų vaizduotėje. Lietuvos, Turkijos, Italijos ir Vengrijos praktika rodo, kad, sujungus ekologiją ir kūrybos aktą, galima pasiekti puikių rezultatų.
Štai Turkijoje perdirbti kukurūzų lukštai ir senų kilimėlių medžiaga yra panaudojamos naujų gaminimui. Šio kruopštaus darbo metu senos medžiagos skiautės tampa maldos kilimėliais ir lovatiesėmis. Būtent Turkijos mokyklose moterų susibūrimai skirti ekologinei veiklai vystyti tampa vis populiaresni. Seni audiniai, puošiami tradiciniais motyvais ir ornamentais, vėliau perkeliami ant batų dėžučių, kurios vėliau gali būti naudojamos papuošalams ar kitiems tikslams.
Tuo tarpu Vengrijoje populiarėja žemės menas, geriausiai apibūdinamas kaip „žaliasis“ menas. Jis sujungia aplinkosaugos ir kūrybinį mąstymus. Ši meno forma gali būti praktikuojama visų, nes vienintelė esminė sąlyga yra noras pamatyti ir pajusti gamtos grožį.
Žemės menas gimė 1967 metais, tačiau šio metodo šaknys gali būti siejamos ir su 1930 m., kai Bauhaus architektūros atstovai siekė projektuoti žaliuojančius miestus. Bauhaus architektas Walter Gropius svajojo apie urbanistinės žemės meną miestuose, žalias stogo terasas. Jis tikėjosi, kad žmonės, naudojantys šią techniką, labiau gebės gerbti gamtą, taps kantresni. Galbūt dėl žemės technikos universalumo – mat jį kurti gali kone visi – Vengrijoje jis sutraukia vis daugiau ir daugiau žmonių.
Vengrijos „Žaliosios bangos asociacija“, rengianti „žaliojo“ meno užsiėmimus, teigia, kad, nepaisant galimybės į miestus įtraukti žemės meną, geriausių rezultatų galima pasiekti civilizacijos nepaliestuose gamtos plotuose. Metodas apima artefaktų, medžiagų, rastų apylinkėse, pergrupavimą, siekiant sukurti kažką meniško. Žemės meno esmė – tiek urbanizuotose, tiek ir gamtos vietovėse sukurti kažką naujo iš jau esamų medžiagų. Pavyzdžiui, galima panaudoti žemėje gyvūnų iškastas duobes, kalveles, lapus, medžio gabalėlius, akmenis ir kt. Organizacijos nariai pažymi, kad fotografavimas yra svarbus šio meno aspektas, nes kūriniai dėl oro sąlygų kinta, įgauna kitą prasmę.
Tuo tarpu ekodirbtuvių organizatoriai Lietuvoje kelia besaikio vartojimo klausimą. Šiandien viena iš svarbiausių ekologinių problemų – nuolatinis vartojimo augimas ir jo padariniai – yra akivaizdi: didėjantis atliekų kiekis, tarša gamybos metu, nuolatinis išteklių poreikis ir jų naudojimas. Perkant vieną daiktą po kito žmonės įsisuka į nuolatinį vartojimo ratą, o jų namuose gausėja nereikalingų pirkinių.
Ekologinių dirbtuvių „Ekologija, gimstanti iš kūrybiškumo“, kurias rengė Semiotinių tyrimų centras, tikslas – ištarti „stop“ beatodairiškam vartojimui. Savanoriai dalyviai sužinojo, kaip kurti unikalias dovanas ir namų interjero detales – meškiukus, panaudojant seną sijoną ar marškinius.
Šių dirbtuvių metu savanoriai gavo naudingų idėjų ir įgijo tam tikrų įgūdžių. Galbūt, prieš perkant dovanas, jie pagalvos, ar nevertėtų praleisti keletą valandų laisvalaikio ir, panaudojus medžiagos atraižas, porą senų sagų, siūlą, adatą ir, be abejonės, kūrybingumą, pradžiuginti nuostabiu žaislu – meškučiu.
Tam, kad būtų pasiekti veiksmingesni rezultatai, susiję su aplinka, ekologija ir gamtos apsauga, procese turėtų dalyvauti visa šeima. Viena geriausių praktikų Lietuvoje – „Eko daiktų festivalis“, kasmet organizuojamas ekologiškai nusiteikusios šešių asmenų šeimos. Festivalio pagrindinė idėja yra bendravimas su kitomis šeimomis, susirūpinusiomis aplinkos apsaugos problemomis. Festivalis vyksta mažame kaime šeimos sodyboje.
Kūrybinės dirbtuvės yra organizuojamos savaitgalį, pvz., muzikos instrumentų ir žaislų gamyba iš atliekų ar net šiukšlių, daugkartinių vystyklų siuvimo pamokos, aitvarų dirbtuvės, suknelių siuvimas iš dėvėtų drabužių, ir pan. Žinia apie festivalį yra platinama interneto portaluose, eina
„iš lūpų į lūpas“ per draugus ir partnerius.
Italijoje vienas geriausių ekologinio kūrybingumo skatinimo pavyzdžių – asociacijos „Associazione Geografica už L'Ambiente e il Territorio“ projektas, vykęs Romos parke Villa De Sanctis gegužės pabaigoje. Šios asociacijos dėka Romoje buvo surengtas eko-kūrybiškumo apdovanojimo konkursas. Jis apėmė dvi sritis: vaizduojamąjį ir plastinį meną (skulptūra, tapyba, instaliacija, fotografija ir skirtingų meno technikų derinys) bei madą (drabužiai ir aksesuarai).
Konkursui buvo pateikta daugiau nei šešiasdešimt meno kūrinių, iš kurių komisija atrinko ir eksponavo 31 darbą. Kiekvienos konkurso srities laimėtojai gavo piniginį 500 eurų sumos prizą. Be to, buvo įsteigtas parodos lankytojų, balsavusių už jiems labiausiai patinkantį kūrinį, apdovanojimas, kurio nugalėtojas gavo 200 eurų kuponą apsipirkti specializuotame meno ir mados knygyne. Būtent šis žiūrovų prizo įsteigimas leido pritraukti į parodą gausybę meno gerbėjų ir kartu dalyvavusių menininkų artimųjų draugų, pažystamų.
Ši šalių patirtis rodo, kad kūrybinė veikla yra ne tik veiksmingas būdas pabrėžti aplinkosaugos problemas, bet taip pat ir patrauklus bei malonus užsiėmimas dalyviams ir stebėtojams. Kūrybinės veiklos yra daug malonesnės, nei, pavyzdžiui, seminarai, paskaitos, ir turi stipresnį poveikį. Be to, jos gali būti suprantamos ir priimtos tarptautiniu mastu. Taigi ekomenas Europoje tampa priemone, kuri ne įkyriai moko, o įtraukia ir suteikia galimybę kiekvienam žmogui pačiam atrasti kelią, kaip jis gali padėti saugoti gamtą.
Gerieji pavyzdžiai yra surinkti įgyvendinant Europos Komisijos remiamą Grundtvig projektą „Earth S.O.S. through Eco-Creativity“.
