Pastarosiomis dienomis „ORNI“ nariams,  apsilankiusiems keliose kertinėse miško buveinėse, teko išvysti nemalonų vaizdą - miškas buvo iškirstas beveik plynai. Ant ką tik nupjautų stuobrių dar matėsi reto Lietuvoje grybo - kurapkinio storplučio (lot. Xylobolus frustulatus) augavietė. Minėti atvejai, kai retų rūšių augimvietės būna sunaikinamos, dar kartą patvirtina visuomeninės miškų eskosistemų stebėsenos reikalingumą ir naudą. 

Gamtininkai primena, kad rudeninių stebėjimų laikotarpis tęsiasi iki lapkričio 15 d.. todėl ilgai nelaukę susisiekite su „ORNI“  klubo darbuotojais (orni@orni.lt) ir jums bus parinkta stebėjimų vykdymo teritorija. Beliks tik griebti žemėlapį, žiūronus ir vykti ieškoti miško kokybę indikuojančių rūšių.

GRYNAS.lt jau rašė apie kerpių ir samanų rūšis. Ne mažiau įdomi ir įvairi stebėjimo objektų grupė - grybai. Kviečiame su jų rūšimis susipažinti iš arčiau.

Grybai yra sudaryti iš grybienos (paprastai nematomos dalies), kuri būna substrato viduje, ir vaisiakūnių (aiškiai matomos dalies). Vaisiakūniai – tai iš substrato išaugę grybo dalys – kempinės, kotai, kepurėlės ir pan.

Baravykas (lot. Boletus sp.)
Baravykai/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Tyrimams registruojami visi baravykų Boletus genties grybai, išskyrus tikrinį baravyką Boletus edulis. Auga įvairiuose miškuose. Aptinkami nuo vasaros vidurio iki rudens.

Taurinis žvakidėlis (lot. Clavicorona pyxidata)
Taurinis žvakidelis/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr

Vaisiakūniai 5-12 cm aukščio gelsvi, gausiai šakoti. Senesni stipriai patamsėja, paruduoja. Viršūnėlės baigiasi į karūną panašiu disku. Panašiausia yra šakočių gentis, tačiau jie auga ant žemės, būna geltonesnės spalvos ir viršūnėlė nesibaigia karūnėlės formos disku o būna smaila.

Auga ant pradėjusių pūti drebulės stambių virtėlių ir kelmų. Ant kitų medžių virtėlių sutinkama ypač retai. Grybas aptinkamas nuo vasaros antros pusės iki vėlyvo rudens.

Šiaurinis klimokas (lot. Climacocystis borealis)

Šiaurinis klimokas/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.
Vaisiakūniai pusiau apskriti, plokšti, iki 15 cm skersmens, baltos ar gelsvos spalvos. Paprastai jų vienoje vietoje išauga daug. Kepurėlių paviršius būna veltiniškas. Kitų panašesnių rūšių vaisiakūniai neturi gelsvos spalvos ar neauga gausiai.

Auga ant gyvų ar mirusių eglių kamienų apatinės dalies arba ant kelmų ar šviežių virtėlių. Paprastai auga ant stambesnių substratų.

Vaisiakūniai išauga rudenį, vėliau nunyksta.

Ąžuolinė kepena (lot. Fistulina hepatica)

Ąžuolinė kepena/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.
Vaisiakūniai pusiau apskriti, plokšti, stambūs, rausvai rudos spalvos, minkšti. Konsistencija primena kepenis. Kitų panašių rūšių grybų Lietuvoje nėra.

Auga ant stambių gyvų ar, rečiau, mirusių ąžuolų kamienų apatinės dalies. Dažnai prie pat žemės, pašaknyse.

Vaisiakūniai išauga vasaros antroje pusėje ar rudenį, vėliau nunyksta.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Rausvoji pintainė (lot. Fomitopsis rosea)

Rausvoji pintainė/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.
Vaisiakūniai pusiau apskriti, 2-8 cm skersmens, kieti. Kepurėlių paviršius tamsus, apačia rožinės spalvos. Kitos panašios kempinės neturi apačioje rožinio atspalvio.

Auga ant spygliuočių, ypač eglių, virtėlių. Labai retai gali būti sutinkamos ir ant kitų medžių.

Kempinės sutinkamos ištisus metus, tačiau švieži vaisiakūniai išauga rudenį.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Tikrinis blizgutis (lot. Ganoderma lucidum)

Tikrinis blizgutis/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.
Vaisiakūniai apskriti ar pusiau apskriti, nestori, prie substrato prisitvirtinę kotu, 5-20 cm skersmens, ryškiai rudi ar rausvi. Kepurėlių paviršius blizga, atrodo tarsi nulakuotas. Jos nėra kietos. Kitų panašių spalvų grybų paviršius neblizga ir nebūna prisitvirtinęs kotu.

Auga ant įvairių stovinčių lapuočių medžių, kartais ant spygliuočių, o taip pat kelmų.

Vaisiakūniai išauga vasaros antroje pusėje ir dažnai išbūna iki pavasario.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą rūšis.

Žvaigždinas (lot. Geastrum sp.)
Žvaigždinas/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai rutuliški, balsvi. Subrendus jų kraštai sutrūkinėja į atskiras skiautes. Lietuvoje yra keletas rūšių, tačiau šių tyrimų metu užtenka fiksuoti duomenis tik genties lygmeniu. Kitų panašių grybų (kukurdvelkių) kraštai niekada nebūna sutrūkinėję ir tie patys grybai yra žymiai didesni už žvaigždinus.

Auga ant žemės tiek lapuočių tiek ir spygliuočių miškuose.

Vaisiakūniai išauga rudenį ir kai kada išsilaiko net iki kitų metų rudens.

Kuokštinė grifolė (lot. Grifola frondosa)
Kuokštinė grifolė/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai iki 50 cm skersmens gelsvai pilkai rudi, sudaryti iš daugybės smulkesnių lakštelių, sudarantys vieną didelį kuokštą. Lakšteliai (kepurėlės) pusiau apskriti ar liežuvėlio pavidalo. Panašus Polyporus umbellatus turi apvalias, skėčio pavidalo kepurėles ir auga vidurį vasaros, paprastai nesutinkamas rudenį. Auga gyvų ar negyvų ąžuolų pašaknyse, prie kelmų.

Vaisiakūniai išauga vasaros antroje pusėje ar rudenį, vienmečiai.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Krokinis minkštenis (lot. Hapalopilus croceus)
Krokinis minkštenis/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai geltoni, stori, mikšti. Panašių rūšių Lietuvoje nėra.

Auga ant gyvų stambių ąžuolo kamienų ar ant stambių ąžuolo virtėlių ar kelmų. Jei auga ant medžių, tai paprastai gana aukštai (6 m ir aukščiau). Ant kitų medžių rūšių augant nesutinkama.

Vaisiakūniai išauga vasaros antroje pusėje ar rudenį, vienmečiai. Senesni vaisiakūniai pajuoduoja.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą rūšis.

Korališkasis trapiadyglis (lot. Hericium coralloides)
Korališkasis trapiadyglis/  Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai dideli, baltos ar gelsvos spalvos, korališki, minkšti. Panašių rūšių Lietuvoje nėra.

Auga ant lapuočių (beržų, drebulių, klevų) stambių virtėlių, rečiau ant gyvų medžių (ypač klevų) kamienų.

Vaisiakūniai išauga vasaros pabaigoje ar rudenį, vienmečiai.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą rūšis.

Sakingoji tamsiatramė kelmenė (lot. Ischnoderma benzoinum)
Sakingoji tamsiatramė/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai dideli, kieti, ploni, rudos su tamsiais atspalviais spalvos. Senstant pajuoduoja. Panašių rūšių kempinės paprastai būna storesnės, mažesnės. Auga ant pradėjusių pūti stambių eglės virtelių.

Vaisiakūnius išaugina vasaros pabaigoje ar rudenį. Jie išlieka iki kitų metų rudens.



Briedžiukas (lot. Morchella sp.)
Briedžiukas/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai susideda iš kepurėlės ir koto, 5-15 cm aukščio. Kepurėlė paprastai kūgio formos, rudos ar beveik juodos spalvos. Kepurėlės paviršius duobėtas. Kotas šviesių spalvų. Lietuvoje yra keletas rūšių, tačiau šių tyrimų metu užtenka fiksuoti duomenis tik genties lygmeniu. Panašių genčių nėra. Bobausiai Gyromitra sp. paprastai neturi kūginės kepurėlės formos ir būna netaisyklingos formos.

Auga ant žemės tiek spygliuočių tiek ir lapuočių miškuose.

Vaisiakūniai išauga balandžio-birželio mėn., vėliau nunyksta.

Pušinė kempinė (lot. Phellinus pini)
Pusinė kempinė/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai pusiau apskritų kepurėlių formos 5-20 cm skersmens, stori, kieti. Kepurėlių paviršius plaukuotas, nelygus, tamsus. Dažnai senesni vaisiakūniai apauga samanomis, kerpėmis. Apatinė pusė gelsvų, pilkšvų spalvų. Panašių rūšių, augančių ant pušies, nėra. Panaši Phellinus chrysomola auga ant eglių.

Auga ant senų žaliuojančių pušų kamienų įvairiame aukštyje.

Ant kitų medžių rūšių neauga. Sutinkama ištisus metus.

Kaštoninė skylėtbudė (lot. Polyporus badius)
Kaštoninė skylėtbudė/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai sudaryti iš koto ir kepurėlės. Kepurėlės apskritos 5-12 cm skersmens, piltuvėlio formos. Jaunų grybų kepurėlė būna šviesesnė, rusvos spalvos, vėliau labai patamsėja iki tamsiai rudos. Koto viršutinė dalis šviesi, o apatinė labai patamsėja, iki tamsiai rudos ar juodos spalvos. Panašios rūšys neturi juodo koto apačios ar nebūna tamsiai rudos spalvos kepurėlės paviršius.

Auga ant įvairių lapuočių medžių virtėlių ar, rečiau, kelmų. Ant spygliuočių neaptinkamas.

Gali būti sutinkamas ištisus metus.

Šakotasis sėdis (lot. Polyporus umbellatus)
Šakotasis sėdis/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai iki 50 cm skersmens gelsvai pilkai rudi, sudaryti iš daugybės smulkesnių lakštelių, sudarantys vieną didelį kuokštą. Lakšteliai (kepurėlės) apskriti, skėčio formos. Panašus Grifola frondosa turi pusiau apvalias ar liežuvėlio formos kepurėles ir auga vėlai vasarą ar rudenį, paprastai nebūna anksti vasarą. Sėdžio kepurėlės mažesnės nei kuokštinės grifolės.

Auga gyvų ar negyvų lapuočių medžių pašaknyse, prie kelmų. Vaisiakūniai išauga vasaros pradžioje, vienmečiai.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Skaisčioji raudonpintelė (lot. Pycnoporellus fulgens)
Skaisčioji raudonpintelė/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai pusiau apskritų kepurėlių formos 5-9 cm skersmens, ploni, minkšti, oranžiniai ar rausvai rusvi. Panaši rūšis Pycnoporus cinnabarinus auga ant plonų, dažniausiai beržo, virtėlių ar šakų, bet niekada ant eglės.

Auga ant stambių sausuolių, stuobrių ar virtėlių. Dažniausiai sutinkami ant eglės negyvos medienos, taičiau rečiau gali augti ir ant lapuočių ar pušų.

Vaisiakūniai išauga vasarą ar rudenį, vienmečiai. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Šakočius (lot. Ramaria sp.)
Šakočius/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai šakoti, iki 10-20 cm aukščio, geltoni, kartais būna rožinio atspalvio. Viršūnėlės nesudaro karūnėlės formos disko. Lietuvoje yra keletas rūšių, tačiau šių tyrimų metu užtenka fiksuoti duomenis tik genties lygmeniu. Panaši Clavicorona pyxidata yra šviesesnės, gelsvos, spalvos ir viršūnėlėse sudaro karūnėlės formos diską. Be to, C. pyxidata niekada neauga ant žemės. Kiti panašūs grybai arba būna kitokių spalvų (paprastai balsvi), arba auga pavieniui, nesudarydami tankesnių kuokštų. Auga ant žemės įvairiuose miškuose.

Vaisiakūniai išauga vasarą ar rudenį, vienmečiai.

Kopūstgalvis raukšlius (lot. Sparassis crispa)
Kopūstgalvis raukšlius/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai dideli, sudaryti iš daugybės smulkesnių lakštelių, gelsvi, minkšti. Panašiose augavietėse augančių grybų rūšių nėra.

Auga ant žemės stambių pušų pašaknyse ar netoli kamieno, o taip pat prie pušų kelmų. Prie kitų medžių rūšių augant neaptinkama.

Vaisiakūniai išauga rudenį, vėliau nunyksta.

Kurapkinis storplutis (lot. Xylobolus

frustulatus)
Kurapkinis storplutis/ Wikipedia, Žydrūno Preikšos ir Renato Jakaičio nuotr.

Vaisiakūniai prigludę prie substrato, suskaidyti i mažus gabaliukus, rusvai rožinės spalvos, daugiamečiai, kieti. Panašių grybų rūšių Lietuvoje nėra.

Auga ant bežievių ąžuolo virtėlių ar jų dalių, taip pat ant žalių medžių kamienų esančių apmirusių bežievių dalių. Jei auga ant virtėlių, tai paprastai šoninėje ar apatinėje jo dalyje.

Aptinkama ištisus metus.

Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „SAVANORIS - MIŠKUI BROLIS“.

Ką turite padaryti norėdami tapti miško stebėtoju?
1. Užsiregistruokite šioje svetainėje ir nurodykite vietovę, kurios apylinkėse norite vykdyti stebėjimus.
2. Sulaukite elektroninio laiško su visa reikalinga informacija.
3. Prieš pradėdami stebėjimus susipažinkite su:
stebėsenos metodika;
stebimų objektų sąrašu;
atitinkamo laikotarpio duomenų kaupimo forma
4. Vykite į mišką!