Dar mėnuo kitas – uogelės miške prinoks – ir tada ištisomis šeimynomis nugulsime šilų uogienojus, pasišūkaudami, pasigardžiuodami pilnomis saujomis gamtos dovanas rinksime. Dar nė vasarai neįpusėjus pasipils grybai. Ko ne nacionalinis lietuvių ritualas. Tada iki pat lapams nukrentant miškuose žmonių daugiau sutiksime nei kokiam apsnūdusiam bažnytkaimyje.
Na, o vėlyvą rudenį, iki pat žiema įpusės, patrauks ir medžioklei į miškus. Mes, lietuviai, miško žmonės esame, mišką su jo gėrybėmis mylime ir be jo gyventi negalime. Kaip negali gyventi be jo ir daugybė daugybė įvairiausių žvėrelių ir paukštelių. Jausdamiesi vienvaldžiais žemės ir miškų šeimininkais dažniausiai nė nepagalvojame, kad jiems, tikriesiems miškų šeimininkams, jau nebėra per tuos žmones ramybės savuose namuose.
Jei koks smulkus paukštelis, žvėrelis, gal kokia laputė ar kiškelis ir ne labiausiai žmonių bodisi, sugeba, kur tyliai patūnoti, susitikimo su žmogum išvengti, tai stambiesiems žvėrims – elniams, briedžiams, vilkams, šernams, bei gi retiesiems didiesiems mūsų paukščiams ramybės trūksta. Gainiojami ištisus metus po mišką iš vieno galo į kitą, retai jau kur ramų kampelį besuranda, kur galėtų savo gyvenimą tvarkytis. Tik ar mums tai rūpi? Tie mūsų žvėreliai, kurie į žmogų tik su didžiausia baime ir nepasitikėjimu begali žiūrėti, nerasdami sau ramaus kampo savuose namuose...
Vasario pabaiga, kovas. Žvėrys išsekę po sunkios žiemos, stengiasi kuo mažiau judėti. Jei kur laukuose, pamiškėse prasimano kokio maisto, tai stengiasi giliai į mišką negrįžti ir kur nors pamiškėje dieną praleisti. Tai liečia ne tik stirnas ar šernus, bet ir atsargiuosius elnius, šiaip jau dienojimui pasirenkančius ramias vietas miškų glūdumoje.
Pasibaigęs medžioklės sezonas, rimsta miškininkų darbai, atrodytų ramybių ramybė turėtų įsivyrauti miške. Bet kur tau: esame juk miško gėrybių naudotojų tauta. Ir gal vienintelė miško gėrybė šiuo metu yra metami elnių ragai. Tai ir pasipila ragų ieškotojai į miškus jau nuo pat vasario pradžios. Jų gal ir nedaug, bet jie labai aršūs ir atkaklūs, tad sudie ramybe miškuose...
Tirpstant sniegui ir atsiveriant laukuose besniegiams plotams, elniai suskumba ieškoti sotesnio, kaloringesnio maisto nei nusibodusios krūmų šakelės ar žievė. Sutemose iškeliavę į laukus, ten praleidžia visą naktį, maitindamiesi, atrajodami, ilsėdamiesi, pasirungdami. Paryčiui vėl sočiai užkrimtę skuba į mišką slėptis. Būdami laukuose ilgesnį laiką, juo labiau atsipalaidavę, ten dažniausiai patinai ir palieka savo ragus. Tad dar neprašvitus, ragų ieškotojai, apžergę keturračius motociklus ar pėsčiomis jau šukuoja naktines elnių laikymosi vietas, pamiškes, pagriovius, o įdienojus atkaklesni patraukia per miškus elnių takais.
Tad, užuot leidę dieną kur nors miško pakraštyje, elnių būreliai priversti keisti savo maršrutus, kasdien ieškotis vis naujų ir naujų dienojimų vietų, keliauti didelius atstumus į miškų atkampias glūdumas, kur jų vakar ar užvakar nieks nebuvo užklupęs. Vakar nebuvo, tai šiandien jau tikrai kas nors trikdys, tad rytoj vėl laukia naujo maršruto, naujų dienojimo vietų paieška. Kaip tik pats tas užsiėmimas po žiemos išsekusiems elniams, įsčiose bręstančius jauniklius nešiojančioms patelėms.
Ką gi, pirmyn rytoj visi į miškus. „Ragauti“ – elnių trofėjų ieškoti. Juk privalom būti pirmesni, aklas godulys mus valdo. Negi kovo pabaigos ar balandžio lauksi, kada žvėrims gyvenimas gerokai palengvės...
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT geriausiose savaitės nuotraukose.
