Paukščių čiulbėjimas – jų „žodyno“ dalis, skirta pačiam intymiausiam gyvenimo etapui: teritorijos paskelbimui, poros kūrimui, lizdo sukimui. Giesmės skamba pavasarį ir pirmąją vasaros pusę, kai kada – iki rudens.

Kai kurios rūšys per veisimosi sezoną peri 2 – 3 kartus, kitos – net 4, todėl mums gali atrodyti, kad paukščiai gieda, čiulba, suokia be perstojo. Ypač toks vaizdas susidaro stebint dirvinius vieversius – šie pakankamai gausūs atviro kraštovaizdžio sparnuočiai čirena labai ilgai. Tačiau iš tikro mūsų girdimas čiulbėjimas – sudėtinis daugelio mažam plote gyvenančių ir ne vienu metu perinčių, taigi – ir čiulbančių – paukščių garsinis fonas.

Paukščių giesmės yra akivaizdus jų fiziologinės būsenos rodiklis. Jos garsiausiai ir intensyviausiai skamba tada, kai paukščių lytinis aktyvumas stipriausias, o jų lytinės liaukos išsivystę labiausiai. Gyvūnijos pasaulyje šie procesai nėra ilgalaikiai, todėl baigiantis perėjimo sezonui ar vos baigiant augti jaunikliams paukščiai nustoja čulbėti, pradeda keisti plunksnas. Vėliau jie negieda net ir esant (mūsų supratimu) labai palankioms gamtinėms sąlygoms.

Pavasarinės paukščių giesmės girdimos labai anksti: didžiosios zylės, naminės pelėdos garsinasi sausy ar vasary. Kove pavasariniai motyvai jaučiami daugelio mūsų krašte peržiemojusių paukščių giesmėse. Tuo metu daržnai dar labai šalta, tačiau paukščių fiziologinę būklę veikia ne oro temperatūra, bet vis labiau ilgėjanti ir šviesėjanti diena. Rudenį, dar pakankamai šviesiomis dienomis, zylės būna aktyvios, tilindžiuoja ir garsiai reaguoja į daugelį aplinkos dirgiklių, tačiau pavasarinės giesmės motyvų jų balsuose nėra.

Tačiau rudenį kai kurie paukščiai gieda, ir labai sunku pasakyti, kas skatina juos būti tokius aktyvius. Rugsėjo ir spalio mėnesį ryte, tekant saulei, labai dažnai pragysta pilkosios pečialindos. Jų giesmė gamtoje viena paprastesnių – melodingas, nors ir neišradingas tinksėjimas. Pavasarį ir vasarą ši giesmelė skamba labai panašiai, gal tik garsiau. Dabar pilkosios pečialindos gieda tikrai ne savo lizdo teritorijoje – galima matyti, kaip maisto ieškantis mažutis paukščiukas (ši rūšis sveria apie 7 - 8 gramus) gieda kopinėdamas medžių šakomis vidury laukų, parkuose ar sodybose. Panašus aktyviai rudenį giedantis paukštis – dūminė raudonuodegė. Jos garsi, labai vingri ir melodinga giesmė girdima visuose miestuose, miesteliuose – ji skamba ir pačiame Vilniaus centre. Tereikia sustoti, įsiklausyti, ir pro miesto triukšmą būtinai ją išgirsime.
S. Paltanavičius
Tačiau rudenį kai kurie aukščiai gieda, ir labai sunku pasakyti, kas skatina juos būti tokius aktyvius. Rugsėjo ir spalio mėnesį ryte, tekant saulei, labai dažnai pragysta pilkosios pečialindos.

Vakarais nerimsta naminės pelėdos – patinėlio ūbavimas ir patelės kviksėjimas yra beveik tokie patys, kaip pavasarį. Po pirmųjų šalnų anksti ryte dažnai ima burbuliuoti tetervinai – paukščiai, sakytum, „prisiminė“ pavasarį. Kai kada pragysta juodasis strazdas, prieblandoje ima suokti liepsnelė.

Rudens giesmių vaidmuo paukščių pasaulye nežinomas. Gali būti, kad tai – jų puikios būsenos rodiklis. Tačiau tokias išvadas daryti nedrąsu - gamtai netinka mūsų gyvenimo patirtis.