Pavasariui artėjant į pabaigą vyksta ir pokyčiai gamtoje. Paukščiai ir gyvūnai jau atsivedė jauniklius. Dabar tėvams tenka sunkus uždavinys išmaitinti amžinai alkanas atžalas, išmokyti juos maisto ieškojimo, maskavimosi nuo plėšrūnų ar medžioklės gudrybių.
Pirmasis dienoraščio įrašas: Pernykštėje žolėje besišildantys šerniukai ir varlių tuoktuvėse karaliaujantys gandrai
Antrasis dienoraščio įrašas: Mišku šuoliuojantys ilgaausiai ir jauniklius išvarančios briedės
Trečiasis dienoraščio įrašas: Kiaušinius vagiančios kiaunės ir saulėje besišildantis lapiukas
Už nuostabias Lietuvos gamtos fotografijas esame dėkingi gamtos fotografui Romualdui Barauskui.
Stirna (Capreolus capreolus) – grakštus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.
Paplitus visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, labai dažna. 2006 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 86 tūkst. stirnų. Gyvena miškuose, laukuose.
Kūno ilgis iki 150 cm, aukštis ties pečiais iki 100 cm, patino masė iki 55 kg, patelė mažesnė. Galva maža. Patinai turi trišakius, rečiau keturšakius iki 25 cm ragus. Kojos ilgos, lieknos. Uodega trumpa. Pasturgalyje ryški balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Kailis vasarą šviesiai (kaštoniškai) rudas, žiemą pilkas.
Tik patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maži ir nešakoti. Juos meta dažniausiai lapkričio mėnesį, nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja.[1]
Poruojasi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9,5 mėnesio. Jaunikliai (1-2, kartais 3) atsivedami gegužės-birželio mėnesiais. Stirniukai būna rudi su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Pirmuosius metus gyvena kartu su patele. Žiemą stirnos laikosi mišriais pulkais su stirninais ir jaunikliais.
Minta augaliniu maistu, įvairiomis miško ir lauko žolėmis, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio). Taip pat grybais. Žiemą iš po sniego išsikasa uogienojų, viržių, samanų, kerpių.
Šernas (Sus scrofa) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose.
Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų liga. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę.
Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.
Dėl dramblotos šernų išvaizdos dažnai neteisingai galvojama apie jų psichines savybes. Jie mato prasčiau, bet puikiai uodžia ir girdi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šernai pajunta menkiausią dirvos virpesį. Apie jų sumanumą byloja ir plati mitybos skalė bei sugebėjimas rasti maisto įvairiose vietovėse.
Pasitaiko šernų – išradingų medžiotojų. Vieną jų yra aprašęs natūralistas J. Lalanda. Jis stebėjo šerną, medžiojantį laukinius triušius. Šis pirma užkniso ir užtrypė aplinkui esančias landas, paskui ėmė rausti pagrindinę landą ir suėdė visus aptiktus triušiukus.
Šerno kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.
Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po to dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio.
Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis, tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu.
Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.
Į maisto racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.
Didžioji zylė (Parus major) – zylinių (Paridae) šeimos paukštis.
Paplitusi Eurazijoje nuo Atlanto vandenyno iki Ochotsko jūros. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės ir Jenisėjaus vidurupį, Stano kalnyną. Pietuose arealo riba eina Amūro vidurupiu, Mongolija, šiaurės Kazachstanu, Iranu, Artimaisiais Rytais, Viduržemio jūros regionu.
Lietuvoje labai dažna rūšis, aptinkama ištisus metus. Čia peri, žiemoja. Dalis individų žiemą migruoja piečiau. Lietuvoje gyvena porūšis Parus major major.
Viršugalvis, gerklė ir pagurklis juodi, melsvo atspalvio spindesio. Nugarinė dalis gelsvai žalia. Skruostai balti. Pakaušyje balta dėmė. Sparnai melsvai pilki su šviesia skersine juostele. Kūno apatinė pusė geltona, tik gerklė, juostelė per krūtinės ir pilvo vidurį ir pauodegys juodi. Patelės kūno apatinė pusė gelsva, o ant krūtinės juoda juostelė ne tokia ryški. Sveria 16-17 g.
Gyvena įvairiuose miškuose, priemiesčiuose, sodybose, pavieniuose medžiuose. Peri inkiluose arba uoksuose. Labai judri, aktyvi šviesiu paros metu. Žiemą skraido būriais po 5-10 individų. Vasarą patelės nakvoja lizduose, patinai - medžių šakose; žiemą - inkiluose, uoksuose, įvairiose angose.
Lizdą pradeda sukti balandžio antrojoje pusėje iš žaliųjų samanų, šerių, vilnos. Kiaušinius deda balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Dėtį sudaro 8-12 ovalūs, balti ar balsvi su rudomis dėmelėmis kiaušiniai. Patelė peri 13-15 dienų. Išsiritusių jauniklių galva ir nugara apaugusi pūkų kuokštais. Lizdą jaunikliai palieka per 16-19 dienų. Apie 60 % didžiųjų zylių per metus veda dvi vadas.
Maistą renka medžių lajoje, ant žemės. Minta daugiausia vabzdžiais, taip pat augaliniu maistu. Žiemą labai dažnai lankosi lesyklose, kur minta trupiniais, lašiniais, grūdais, sėklomis. Didžioji zylė - naudingas sodo paukštis, naikinantis kenkėjus.
Upinis bebras (Castor fiber) – (Castoridae) šeimos, stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20–26 kg.
Vienu metu Europoje praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena Elbėje, Ronoje, Skandinavijoje. Reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje. 1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.
Gyvena visur, kur tik yra pakankamai vandens: miškuose, laukuose, pievose esančiuose įvairiuose vandens telkiniuose. Vengia tik sraunių upelių. Veiklus ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose, kur niekas netrikdo, plauko ir maitinasi dieną, o kitur - tik prieblandomis ir naktį. Vandens telkinių krantuose kasa urvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus visada būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medienos gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5-2,5m aukščio ir 3-5(10)m skersmens namelius. Vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas: patvenkia upelį ir taip susidaro bebrams tinkami didesni mitybos plotai.
Monogamai, gyvena šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Poruojasi sausio-kovo mėnesiais. Nėštumas - 3 mėnesiai. Per metus užaugina vieną vadą - 2-3(1-5) jauniklius. Juos veda gegužės-birželio mėnesiais. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.
Minta vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žieve, šakomis (nemėgsta tik alksnių, eglių, nors ir šiuos medžius kartais apgraužia), vandens ir kai kuriais sausumos žoliniais augalais. Žiemai kaupia maisto atsargas, todėl gali maitintis po ledu.
Pempė (Vanellus vanellus) – sėjikinių (Charadriidae) šeimos paukštis. Naminio karvelio dydžio, kūno ilgis apie 32 cm, svoris – 200–260 g. Nesunku pažinti iš ilgo kuoduko ir margų spalvų. Kūno viršutinė pusė žalsvai juoda. Viršugalvis su kuoduku. Patelės kuodukas trumpesnis už patino. Gerklė ir kaklo priekinė dalis juodos, skruostai balti. Uodega balta su plačia juoda juosta gale. Jaunikliai blankesnių spalvų, negu suaugę. Snapas juodas, kojos raudonos. Tai trumpiausias kojas turintis sėjikinių šeimos paukštis.
Plačiai paplitusios Eurazijos vidutinio klimato juostoje. Tai migruojantys paukščiai, žiemoti skrendantys iki Šiaurės Afrikos, šiaurinės Indijos ir Kinijos. Migracijos metu skrenda paprastai dienomis, dažniausiai dideliais būriais. Dalyje Vakarų Europos žemumų gyvenančių pempių žiemoti neskrenda.
Į Lietuvą atskrenda labai anksti – paprastai kovo mėn. Mėgsta atvirus plotus, pievas, ganyklas, dirbamus laukus. Lizdą suka ant žemės atviroje vietoje. Deda 4 kriaušės pavidalo kiaušinius, kurie žalsvi, išmarginti neryškiomis pilkomis ir aiškesnėmis juodomis dėmėmis. Peri 24-26 dienas. Išveda vieną vadą. Lizdą ir jauniklius nuo įsibrovėlių, įskaitant net karves ir arklius, gina triukšmingai ir agresyviai.
Minta smulkiais bestuburiais. Iš Lietuvos traukti pradeda jau vidurvasarį, nors pavieniai būreliai pastebimi iki spalio mėn.
Paukštis gana guvus, daug skraido, vartosi ore. Balsas labai skardus „gy-vi-gy-vi".
Paprastoji pilkoji zylė (Parus palustris) – zylinių (Paridae) šeimos paukštis. Nugara, sparnai ir uodega rusvai pilki, viršugalvis juodas. Gerklė juoda, neryškiais pakraščiais. Galvos šonai pilkšvai balti. Apatinė kūno pusė balsva. Jaunikliai blankesnių spalvų, galva be metalo blizgesio.
Lietuvoje aptinkama ištisus metus. Rūšis dažna. Gyvena įvairiuose miškuose.
Raktažolė pelenėlė (Primula farinosa) – raktažolinių (Primulaceae) šeimos, raktažolių (Primula) genties augalas
Daugiametis, 10-25 (35) cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, malonaus kvapo. Lapai skroteliniai, lygiakraščiai arba kiek karbuoti, pliki, apatinė pusė matinė, miltuota (nuo to kilęs ir rūšies pavadinimas - pelenėlė). Lapai pamažu siaurėja į trumpą lapkotį. Iš skrotelės išauga vienas ar keli liekni žiedynstiebiai, kurių viršūnėje skėčio pavidalo žiedynas su 5-15 žiedų. Pažiedės siauros, iki pusės ar daugiau žiedkočio ilgio. Taurelė vamzdiška, neryškiai briaunota, cilindriška, dantyta. Vainikėlis suaugtinis, su ilgu, siauru, nedaug už taurelę ilgesniu vamzdeliu, šviesiai violetinis, žiotyse geltonos dėmės. Kuokeliai 5, trumpais koteliais. Mezginė rutuliška. Liemenėliai įvairiuose žieduose nevienodo ilgio: vienų tokio pat ilgio kaip taurelės vamzdelis, kitų dukart trumpesnis už vamzdelį. Vaisius - cilindriška, dažnai už taurelę ilgesnė dėžutė, atsidaranti 5 sąvaromis, pilna smulkių, karpotų sėklų.
Žydi gegužės - birželio mėn. Lietuvoje ne visur vienodai paplitusi. Dažnesnė šiaurinėje Lietuvos dalyje, kitur reta arba visai nepasitaiko. Auga šlapiose ir drėgnose pievose, pamiškėse. Mėgsta šlapokus durpinius dirvožemius. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Gailis (Rhododendron tomentosum) – erikinių (Ericaceae) šeimos augalas. Tai visžalis daugiametis iki 150 cm aukštas krūmas. Stiebas medėjantis, nuo jo auga plaukuotos šakutės; jauni ūgliai žali, tankiai plaukuoti; lapai lancetiški, odiški, blizgantys. Žiedai balti, susitelkę į kekes; sėklos mažytės, verpstiškos. Auga pelkėse, durpynuose, miškuose. Žydi baltai gegužės mėn. Vaisiai subręsta liepos - rugpjūčio mėnesiais.
Auga aukštapelkėse, pelkėtuose pušynuose. Turi stiprų specifinį kvapą. Lietuvoje neretas, kitur Europoje nykstantis.
Vaistinė žaliava - pirmamečiai gailio ūgliai, pjaunami rudenį (rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais), subrendus vaisiams. Vartojami užpilai, milteliai sergant kvėpavimo takų ligomis, taip pat mažina galvos skausmus. Nuodingas. Jo eteriniai aliejai veikia dirginančiai, gali net paralyžiuoti centrinę nervų sistemą.
