Paplitęs didelėje šiaurinio Žemės pusrutulio dalyje, kranklys gyvena pačiose įvairiausiose sąlygose – nuo dykumų ir kalnų iki pačių atšiauriausių Arkties vandenyno salų. Visur jis randa maisto, visur sugeba įsiterpti į ekosistemas taip, kad gyventų saugiai ir sočiai, tačiau jo maisto objektai nuo to nekentėtų. Gali būti, kad tą lemia ir neįnoringas kranklio meniu: neišrankus paukštis lesa viską – augalinį ir gyvulinį maistą, dažnai – jau gerokai sugedusį ir, mūsų akimis, galintį apnuodyti ir pražudyti. Tačiau kranklio virškinimo sistema puiki, jis yra, sakytum, tikra antibakterinė laboratorija, galinti neutralizuoti puvimo, audinių irimo sukėlėjus.
Kranklys – tvirtas, stambus ir labai ištvermingas paukštis. Kai jis skrenda – šniokščia oras; pakyla nuo žemės pašokavęs keletą kartų ir atsispyręs, todėl manytum jį esant sunkų. Tačiau sveria kranklys kilogramą ar šiek tiek daugiau. Tiesa, jo kojų, sparnų ir ypač snapo jėga nepaprasta: teko ne kartą stebėti, kaip kranklys be vargo perplėšė negyvos stirnos ar lapės kailį, kurio negalėjo įveikti suopis ir su tuo sunkiai dorojosi jūrinis erelis. Kažkada pačiam teko patirti suaugusio kranklio snapo tvirtumą (dar vaikystėje laukuose sugavom nepaskrendantį paukštį) ir tai prisimenu iki šiol.
Koks tvirtas ir ištvermingas kranklys bebūtų, jam gyventi gamtoje padeda nepaprastas išmanumas. Būtent – ne protas, nes daugelis abejoja gyvūnų protinga veikla. Kranklys, paprastai gana atsargus, pastabus ir įtarus, iš karto sugeba suprasti, į ką reikia reaguoti, ko reikia vengti, o kuo – domėtis. Antai, prie kelio krankliai aptiko mašinos nublokštą mangutą: atrodo – sulaukę akimirkos, kai nėra lekiančių prošal automobilių, galėtų lesti. Tačiau jie iš medžių viršūnių ilgai stebi aplinką, po to atsargiai nusileidžia ir ištiesę kaklus, iškėlę galvas šonu, mažais žingsneliais, eina artyn. „Krun!” – staiga šasteli į orą, paskrydėja šalin ir nusileidžia tolėliau. Vėl stebi, tiria. Visa kranklių santykių su žmogumi istorija – nesibaigiantis jų naikinimas, kova už būtį, todėl nesunku suprasti, kodėl paukščiai tokie įtarūs. Žinoma, po kiek laiko jie įsidrąsins ir sules visą mangutą, paliks tik kailį ir kaulus.
Dar įdomiau stebėti, kaip jie atpažįsta žmones. Pievoje besikrapštantys, iš urvelių pelėnus norintys išvyti du krankliai nenutraukdami savo darbo gana atsainiai stebi takeliu einančią senyvo amžiaus kaimynę. Jai krankliai tikrai nerūpi, ji kažką pati sau pasakoja, taigi – užimta. Tačiau štai takeliu atžingsniuoja vaikai, ir krankliai tyliai nuskrenda sau: kas juos žino, ką sugalvos? Dar įtariau jie sutinka medžiotojus – šie pastebimi už kilometro ir sekami iš tokio atstumo. Tačiau žinokime – krankliai ne tik vengia medžiotojų. Jie supranta, kad šautuvais nešini vyrai eina ne šiaip sau, kad jų grobiu taps kažkuris girios žvėris, vadinasi – kažkas liks ir krankliams. Gana dažnai žiemą sumedžiotas ir bent trumpam paliktas šernas beregint „apdorojamas“ kranklių.
Beje, krankliai yra puikūs sužeistų bei kritusių žvėrių ieškotojai. Pamenu, dar sovietiniais laikas, esant valstybiniams medžioklės ūkiams, Šiaurės Lietuvoje buvo tokia kurioziška situacija: ūkio vadovas pyko ant kranklių ir liepė savo pavaldiniams juos šaudyti, nes jie „parodo“, kur yra brakonierių nušauti elniai. Buvo toks metas, kai elnius šaudė, pasiimdavo raguotas jų galvas, o visą mėsą palikdavo. Taigi – brakonierių negaudęs vadovas ant kranklių pyko todėl, kad iš Vilniaus atvažiavęs Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas (beje, reto talento gamtininkas, puikiai pažįstantis visus gyvūnus ir žinantys jų gyvenimo subtilybes) pirmiausiai skubėdavo į plotus ir pagal kranklius beregint surasdavo bent keleto neapsaugotų, brakonierių sunaikintų elnių liekanas.
Nelaisvėje krankliai išmoksta kartoti žmonių kalbos žodžius, kai ką į savo „kalbą“ įpina ir gyvendami gamtoje. Jie beregint išmoksta atidaryti įvairias dėžutes, prakapoti plastiką, gali ilgai plasnoti virš vandens (kas šiaip jiems nėra būdinga) ir nuilsinę sugauti ančiukus ar kitų vandens paukščių jauniklius.
Pasakoti apie kranklius ir jų išmanymus paskatino visai nesenas įvykis: greta Vilniaus, Arvydų girioje, kur žemyninės kopos apaugusios retais, „parko tipo“ pušynais, pamačiau du kranklius. Paukščiai iš toli stebėjo mano automobilį, šiek tiek paskrydėjo šalin, bet niekur nesitraukė. Jei jau kranklys neskrenda sau, vadinasi – yra tikslas. Sustojau apsižvalgyti, nes kažkur turėjo būti žuvęs gyvūnas. Tokio nebuvo, bet... prie vienos pušies prisiglaudusi „sėdėjo“ lapė. Spėjau porą kartų ją nufotografuoti, po to laputė pasislėpė už pušies kamieno ir puolė šalin. Čia viskas paaiškėjo – lapės užpakalinė koja buvo lūžusi, ji bėgo labai sunkiai. Galbūt, ant kelio ji susidūrė su mašina ar nukentėjo kitaip. Tačiau krankliai pamatė tokią „potencialią“ vakarienę ir jos neišleido iš akių. Sunku pasakyti, kada jiems teks lapienos kąsnis. Tačiau šie paukščiai laiko turi – ne be reikalo sakoma, kad jie gyvena labai ilgai.
