Nuo seno manyta, kad vėžiai gyvena tik gėluose ir labai švariuose vandens telkiniuose. Tačiau pastaruoju metu jų aptinkama ir Baltijos jūroje, ir miestų taršos paveiktuose telkiniuose. Tokie pokyčiai vyksta ne dėl augančio Lietuvos vėžiagyvių atsparumo. Į Lietuvos vandenis patenka vis naujų vėžių rūšių. Jos čia ne tik aktyviai veisiasi, bet ir veja lauk mūsiškius senbuvius.
GRYNAS.lt jau rašė, kad Lietuvą okupuoja vis daugiau invazinių augalų ir gyvūnų.
Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias rūšis vėžių: vietinius plačiažnyplius, siauražnyplius ir invazinius žymėtuosius bei rainuotuosius. Svarbu juos skirti, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada su vėžiagyviu galima elgtis.
Žnyplės, dėmės ir dryžiai
Plačiažnypliai vėžiai – Lietuvos čiabuviai. Iš visų rūšių jie yra labiausiai vertinami dėl skonio ir maistinių savybių. Paprastai šie vėžiai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų. Lengviausia juos nuo kitų Lietuvoje gyvenančių vėžių atskirti pagal plačias žnyples.
Vėžiai būna aktyvūs naktį, dieną tūno kieto ežero ar upės dugne po akmenimis, šaknimis ar urveliuose. Užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio. Plačiažnypliai, kaip jautri aplinkos pokyčiams rūšis, 1992-aisias buvo įtraukta į saugotinų gyvūnų sąrašus Europos Sąjungos buveinių direktyvoje. Kai kurie mokslininkai teigė, kad Lietuva – plačiažnyplių vėžių kilimo centras.
Siauražnypliai vėžiai daugiau nei prieš šimtą metų į Lietuvos vandenis buvo perkelti iš Baltarusijos ir Latvijos. Nors siauražnypliai buvo paplitę Europoje, bet Lietuvoje iki tol jų nebuvo.
Siekiant atkurti vis mažėjančią vėžių populiaciją, 1972-aisiais į Europą, o kartu ir Lietuvą iš Šiaurės Amerikos atvežti žymėtieji vėžiai.
Dar vieni invaziniai vėžiai – rainuotieji (pagr. straipsnio nuotrauka). Jie į Lietuvą atsibastė patys, kaip spėjama – iš Lenkijos. Rainuotieji Lietuvoje stebimi nuo 1995-ųjų. Taip vadinami dėl tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio. Didelę rainuotųjų populiaciją lemia nereiklumas gyvenamajai aplinkai. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šiems vėžiams mažiausiai rūpi temperatūrų svyravimai, vandens gėlumas, švarumas, slėptuvės ir netgi maistas. Gyviai dryžuotais pilveliais aktyvūs visą parą ir visus metus - netgi žiemą. Mokslininkas dr. A. Burba pasakoja vėžiavęs gruodžio mėnesį ir rainuotųjų pagavęs daugiau nei vasarą. Šių vėžių pagauti įmanoma ir Kuršių mariose bei Baltijos jūros pakrantėje.
Kas galima ir kas draudžiama?
Pirmiausia vertėtų prisiminti, kad gaudyti vėžiams, kaip ir žuvims, reikalingas mėgėjiškos žūklės leidimas. Šiuos jau galima įsigyti ir internetu ar loterijos „Perlas“ terminaluose.
Sumažėjus šių rūšių populiacijai vėžiautojams imti taikyti apribojimai: per parą draudžiama sugauti daugiau nei 50 vėžių, kurių minimalus dydis 10 cm (matuoti reikia nuo galvos smaigalio iki ištiestos uodegos galo). Lietuviškus vėžius leidžiama gaudyti nuo liepos 15 iki spalio 15 d., invazinius - ištisus metus.
Jauni vėžiukai savarankišką gyvenimą pradeda tik liepos pradžioje. Jie iki gaudyti leistino 10 cm ilgio užauga tik per 3 – 5 m.
Už neleistinais būdais ir įrankiais pagautą kiekvieną vėžį teks pakloti po 4,25 Lt. Negana to, gresia nuo 200 Lt administracinė bauda. Gaudantiems be mėgėjiškos žūklės leidimo už viršnorminį ir mažesnį nei 10 cm vėžį piniginę gali tekti paploninti 2,13 Lt už vieną vėžį.
Kaip pagauti?
Kalbant apie vėžių gaudymą, keturias jų rūšis reikia skirti į dvi dalis: saugotinus plačiažnyplius ir siauražnyplius bei naikintinus žymėtuosius ir rainuotuosius. Pastaruosius du galima gaudyti bet kokiais būdais, kiekiais, bet kokiu metu, nepaisant dydžio. Ir netgi pagavus, draudžiama leisti atgal į vandens telkinį.
Siauražnyplius ir plačiažnyplius gaudyti ne taip paprasta. Gaudymo tvarką nustato Mėgėjiškos žūklės taisyklės. Vėžiauti šių rūšių vėžius draudžiama nuo spalio 15 iki liepos 15 dienos, gaudant vėžiagyvius reikia turėti žvejo bilietą, naudotis tik bučiukais arba samteliais (iš viso ne daugiau nei penkiais), nedelsiant atgal paleisti mažesnius nei dešimties centimetrų ilgio vėžiukus, ir per parą pagauti ne daugiau 50 siauražnyplių ar plačiažnyplių.
Plačiažnyplių ir siauražnyplių gaudymo įrankiai – bučiukai ir samteliai. Bučiukas – iš metalinio korpuso žiedų ir tinklelio sudarytas įrankis, nugramzdinamas ant dugno. Į jį vėžiai įlenda, o išlysti jau nebegali. Vėžiavimas bučiukais yra pasyvesnis: tereikia įrankį panardinti vakare ir ištraukti ryte. Samteliai reikalauja daugiau pastangų, nes juos reikia ištraukti kas 15 – 20 minučių. Šis įrankis pagamintas iš medinio ar metalinio lankelio ir tinklelio. Samtelis trimis virvelėmis pritvirtinamas prie karties (savotiškos meškerės). Atėjus laikui samtelis traukiamas nuo dugno į vandens paviršių staigiu judesiu, kad vėžiai nespėtų išsilakstyti.
Vėžiai į bučiukus ir samtelius viliojami dvėseliena, kaulais, žuvies, mėsos gabaliukais. Nuo senovės minimas populiarus vėžių skanėstas – lupta, kartais dar ir kepta varlė. Kitaip nei žvejojimas meškerėmis, vėžių gaudymas jų nežaloja. Žvejai turi žnypliuotuosius išlaikyti gyvus ir nesužeistus iki pat verdančio puodo.
Invaziniai vėžiai gali būti gaudomi įvairiausiais būdais: rankomis, graibšteliu, kuoliuku ar virvele, ant kurių pririšamas masalas. Dieną aktyvūs vėžiai kartais užkimba ir ant meškerės. Tačiau rainuotuosius ir žymėtuosius pagauti bučiukais ar samteliais dažnai yra sudėtingiau. Plačiažnypliai vėžiai dienomis tūno savo urvuose ir maitintis kelioms valandoms išlenda tik naktį. Aktyviausi jie būna apie 1 valandą nakties. Tad yra didžiausia tikimybė juos suvilioti masalu. Tuo tarpu žymėtiesiems vėžiams masalas dažnai būna nė motais, nes jie aktyviai ropinėja dugnu ir maitinasi beveik ištisą parą.
Vėžiai yra verdami gyvi, kitu atveju rizikuojama apsinuodyti, mat negyvo vėžio mėsa nedelsiant pradeda gesti. Svarbu vėžius dėti tik į verdantį vandenį - taip jie iškart žūsta ir nesikankina. Jei vėžiai yra verdami greit po pagavimo, jokių specialių sąlygų išlaikyti juos gyvus nereikia. Tačiau norint juos gyvus išlaikyti daugiau nei savaitę, patartina patalpinti juos pintinėje su drėgnomis samanomis, maždaug šešių laipsnių temperatūroje. Tokiomis sąlygomis jie užmiega. Norint įsitikinti, ar virtas vėžys buvo gyvas reikia pasižiūrėti į jo uodegėlę – jei vėžys buvo negyvas, ji išlieka tiesi, jei gyvas – susiriečia.
Kaip skaičiuojami vėžiai?
Aplinkos ministerija užsako tyrimą, kurį atlieka mokslininkai. Tai – kasmet nenutrūkstamai vykstantis vėžių monotoringas. Vandens telkiniai atrenkami remiantis seniau apie vėžiu rašiusių autorių darbais, ieškoma naujų vėžingų plotų, pakartotai tiriami seniau tirti telkiniai.
Apie kiekvieną tiriamą vandens telkinį apklausiami aplinkosaugininkai, aplinkiniai gyventojai, žvejai. Vėliau priklausomai nuo vandens telkinio ploto, statomas tam tikras kiekis gaudyklių, o pagavus stebima ir aprašoma vėžių kiekis, dydis, ligos, lytis, išvaizda, jų buvimo gylis, aplinkiniai augalai ir kita informacija.
Tuomet mokslininkai perduoda gautą informaciją Aplinkos ministerijos pareigūnams. Aplinkos ministerijos gamtos išteklių skyriaus vyr. specialistas Giedrius Ladukas teigė, kad vėžių įveisimas yra analogiškas įžuvinimui.
„Kasmet iš mokslininkų gauname informaciją apie vėžių populiacijos pakitimus tam tikruose vandens telkiniuose ir pagal duomenis sprendžiame, kur reikia leisti vėžių“, - teigė G. Ladukas.
Lietuvoje draudžiama savavališkai įžuvinti vandens telkinius vėžiais. Tai galima daryti, tik pasikonsultavus su specialistais ir mokslininkais, todėl viename vandens telkinyje pagauto vėžio negalima paleisti į kitą telkinį.
Ne naikinkime, o gaudykime ir mėgaukimės
Ar tikrai invaziniai vėžiai išstumia mūsų senbuvius plačiažnyplius ir siauražnyplius? Ilgą laiką vėžius tyrinėjęs Visuomenės ekologijos instituto mokslinis sekretorius, dr. Aloyzas Burba teigia, kad negalima vienareikšmiškai taip teigti. „Tyrimai rodo, kad situacija sudėtinga, nes nuo 1995-ųjų Lietuvoje atsirado rainuotieji vėžiai iš Šiaurės Amerikos, tuo pat metu padidėjo ir plačiažnyplių vėžių populiacija“, - aiškina mokslininkas. Pasak dr. A.Burbos, plačiažnypliai pradėjo aktyviau veistis dėl sumažėjusios taršos. Po sovietmečio nebuvo naudojama tiek trąšų, į vandens telkinius netekėdavo upeliai iš fermų, todėl seniesiems Lietuvos vėžiams tinkančių švarių telkinių vis daugėjo.
Mokslininkas pabrėžia, kad būtina skirti vėžių rūšis, nes jie yra skirtingi, skirtingai besielgiantys ir skirtingų poreikių turintys gyviai. Rainuotieji – maži, vislūs, aktyvūs. Plačiažnypliai – dideli, ne tokie vislūs, pasyvūs. „Gąsdina, kai pažvelgus į dugną dienos metu matai pilną dugną šmirinėjančių mažų vėžiukų, tačiau jie tokie tiesiog yra ir nereikia pamiršti, kad plačiažnypliai tuo metu tūno slėptuvėse, - patirtimi dalinasi tyrėjas. - Ir tyrimai ne visada tikrovę atspindi – niekada negali būti tikras, ar vėžių ten nėra, ar tiesiog nepagavai“.
Invaziniai irgi serga
Mokslininkas pripažįsta, kad invaziniai vėžiai gali užkrėsti maru patys juo nesirgdami, tačiau ir patys rainuotieji ar žymėtieji nėra viskam imunitetą turintys titanai. Pasak mokslininko vis pasigirsta kalbų apie viename ar kitame vandens telkinyje masiškai kritusius ar tiesiog išnykusius invazinius vėžius.
Tyrimai rodo, kad visos vėžių rūšys gali gyventi tame pačiame telkinyje, tačiau jei rainuotųjų vėžių yra keliasdešimt kartų daugiau, tai dar nereiškia, kad jie kažkuo kenkia plačiažnypliams. Vien tik palyginus šių dviejų vėžių vislumą, daug kas paaiškėja. Daugintis plačiažnypliai vėžiai pradeda ketverių metų, rainuotieji – vienerių. Plačiažnyplės patelės kiaušinėlius nešioja devynis mėnesius, rainuotosios – kelias savaites. Plačiažnyplė nešioja apie 100 kiaušinėlių, rainuotoji – 600. Kuo trumpesnį laiką patelė nešioja kiaušinėlius, tuo didesnė tikimybė, kad išsiris daugiau vėžiukų.
Kiaušinėlių nešiojimas – pagrindinė priežastis, kodėl plačiažnypliai gyvena gėluose vandenyse kietu dugnu. Dr. A. Burba juokauja: „jei sėdėsi iki antenų purve, tai ir kiaušinėliai bus sugraužti“. Mat dumble besidauginantys organizmai gali smarkiai pakenkti kiaušinėliams. Tuo tarpu rainuotosios patelės gali ir po dumblą pabraidyti, nes per kelias savaites mažai kas kiaušinėliams nutinka. Maži plačiažnypliukai išsirita birželio pabaigoje, todėl vėžiavimas ir yra uždraustas iki liepos 15 dienos.
Vėžiai = verslo planas?
Dr. Aloyzas Burba teigia, kad lietuviai neišnaudoja puikios verslo galimybės – plačiažnyplių vėžių veisimo. Pasak mokslininko, siauražnyplių rinka jau užpildyta, o plačiažnyplių – atvira. O šie vėžiai visoje Europoje yra labiausiai vertinamas delikatesas.
Mokslininkas džiaugiasi, nes Lietuva – vėžinga šalis ir mano kad dėl invazinių vėžių pavojingumo - jei toks yra - nereikėtų taip jaudintis. „Gal nereikia jų taip naikinti kaip Sosnovskio barščių, bet reikia kontroliuoti jų populiaciją valgant ir mėgaujantis“, - teigė A. Burba.
