„Amalvo polderyje aptikta 254-oji paukščių rūšis Žuvinto biosferos rezervate – ibiškasis garnys (Lietuvoje – penktas stebėjimas). Gan baikštus paukštis stebėtas skraidantis atskirai nuo kitų paukščių arba su baltaisiais garniais. Pirmasis šį paukštį Amalve užfiksavo Stasys Visockas“, – rašė Žuvinto biosferos rezervatas pasidalindamas neįprasto lankytojo nuotrauka.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Arūnas Pranaitis sako, kad ibiškasis garnys yra labai retas Lietuvos lankytojas, gyvena jie toli nuo mūsų kraštų – Viduržemio jūros regione, Indijoje, Himalajų priekalnėse, nes yra tropinio ir subtropinio klimato paukščiai.
„Jį dažniau galima išvysti Egipte, tupintį ant kokio buivolo, kartais pievose, Šiaurės Afrikoje, bet ne Europoje.
Vis dėlto ibiškieji garniai vis dažniau aptinkami mūsų platumose – Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur. Prieš 20 m. pradėjo plisti didysis baltasis garnys, dabar – ibiškasis garnys.
Žinoma, kol kas jis labai retas svečias. Tai įdomus ir gana egzotiškas paukštis“, – sako pašnekovas.
A. Pranaitis sako, kad migracijos metu į Lietuvą užklysta ne taip ir mažai paukščių, ypač antroje pavasario pusėje.
„Pas mus gali pasirodyti ir visai netikėtų svečių, neseniai ornitologai Nemuno deltoje pastebėjo stepinę pempę, kuri yra nauja rūšis Lietuvai. O ibiškasis garnys pasirodė dar prieš atvėstant orams. Vis dėlto nemanau, kad jis Lietuvoje ilgai užsibus.
Tas garnys nėra šlapynių paukštis, tai, kad jis stebėtas Amalvo poderyje, nereiškia, kad jis negali nutūpti pasimaitinti pievoje. Tai atvirų vietų paukštis.
Jis vis tiek bandys grįžti į labiau jam įprastas vietas, supratęs, kad čia ir draugija ne ta, ir orai per daug šalti“, – kalba jis ir priduria, jog Amalvo poderyje paukštis pastebėtas balandžio 19 d. ir dar bent tris dienas laikėsi toje vietoje.
„Jis slapukas, jį sunku pamatyti. Amalvo poderis yra viena iš pačių patraukliausių vietų, kur galima stebėti Lietuvą lankančius retus paukščius, tam čia sąlygos labai geros. Šioje vietoje lankosi ir paprastosios berniklės, ir trumpasnapės žąsys, ir rudakaklės berniklės.
Dabar Amalvo poderyje žolė aukštėja, o ibiškasis garnys nėra aukštas – ne daugiau kaip pusė baltojo garnio, taigi nors ir baltas, šviesus, gerai pasislepia. Gana sudėtinga jį pamatyti. Jis baikštokas, nenori prisileisti žmogaus, nelabai nuspėjamas. Kiek stebėjom, jis nei iš to nei iš šio pakyla ir perskrenda į kitą polderio plotą“, – sako ekologas.
Anot jo, tiek patinas, tiek patelė savo išvaizda nesiskiria, patelė gali būti tik šiek tiek mažesnė, bet tai būtų pastebima jiems vaikštinėjant greta.
„Jo skiriamieji požymiai – gelsvos viršugalvio plunksnos, snapas gerokai trumpesnis ir storesnis už garnio, tamsiai pilkai rausvos kojos“, – pridūrė jis.