Šiomis dienomis, kaip teigia žinovai, iš klevų sula jau baigia tekėti, tačiau iš beržų dar tik pradeda. Klevai – tamsaus kamieno, todėl juos, kiek anksčiau nei šviesiakamienius beržus, sparčiau įšildo saulė ir sula pasileidžia anksčiau. Tai žinomas ir vaistas, ir gardus gėrimas, turintis daug naudingų žmogui mineralinių medžiagų, mikroelementų, vitaminų, angliavandenių. Dietologai sako, jog tai gera priemonė per žiemą nusilpusiam imunitetui stiprinti ir susikaupusiems šlakams, toksinams šalinti.
Vilniaus miškų urėdijos vyriausias miškininkas Algis Vaitkevičius paaiškina, kad kaip leisti sulą yra aptarta įstatymu, t.y tuometinio Aplinkos apsaugos ministro patvirtinta „Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka:
47. Sulą leisti galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių.
48. Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje - 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos.
49. Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi.
Kur yra tokių medžių, tokių vietų galima sužinoti iš miškininkų, kurie pasak Algio Vaitkevičiaus, visada labai geranoriškai tokias vietas parodys. Miškininkai turi miškotvarkos projektus, kuriuose yra pažymimos vietos, ir kas jose numatoma daryti, numatyta visa ūkinė veikla, kas ir kur numatoma kirsti. Numatytas laikas penkeri metai yra tam, kad medžiui, leidžiant iš jo sulą, būtų daroma minimali žala. O „Tvarkoje“ minimas medžio, iš kurio galima leisti sulą, storis ne mažesnis nei 20 cm krūtinės aukštyje (1,3 m.). Iš plonesnių medžių leisti sulą leidžiama tik tais atvejais, jei jie numatyti iškirsti anksčiau nei už 5 metų.
Visą tai turėtų žinoti ketinantys sulos pasirinkti valstybiniuose miškuose, kadangi sulos leidimo privačiose teritorijose, savo kiemuose šis įstatymas nereglamentuoja.
Specialistai prašo laikytis taisyklių
Sula medžiui yra gyvybiškai svarbi – iš dirvožemio tokiu būdu visos augimui ir vegetacijai medžiagos pakeliamos iki pat jau besiformuojančio, sprogti pasiruošusio pumpuro. Jeigu medis sulos mėgėjų bus pernelyg smarkiai išnaudotas, tais metais jis augs ne taip sparčiai, galima bus pastebėti mažesnius lapus, menkesnę lają.
Kaip sako gamtininkas ir sulos ne tik žinovas, bet ir mėgėjas Andriejus Gaidamavičius, kad ir kaip dėmesingai, kad ir kaip atsargiai, saikingai mes sulą beleistume, medžiui žala bus vis vien. Tačiau mes turėtume ją, kaip tik įmanoma labiau sumažinti. Patariama paisyti rekomendacijų – ne daugiau 10 litrų iš vieno medžio.
Medžių žinovai ar sulos mėgėjai pateikia vis skirtingus skaičius apie tai, kiek iš vieno medžio įmanoma prisileisti sulos. Vieni sako, kad iš vieno medžio privarva iki 20 litrų per parą, tačiau kiti (reikia tikėtis, jog tai ne žvejų, amžinųjų pagyrūnų, plepalai) esą įmanoma prilašinti ir iki 100 litrų. Tiesa, yra svarbu, kur medis auga: atvirose vietose, ant kalvėlės augantys, duoda tikrai gerokai daugiau, ir jų sula saldesnė. Sula pradeda tekėti, kai vidutinė dienos oro temperatūra pasiekia 5-6 laipsnius šilumos, kai saulė įšildo medžio kamieną. Iš klevų ima tekėti dar iki pašalui išeinant, ir ji teka apie porą savaičių, o beržų atsiranda dar kiek vėliau ir teka kartais net iki keturių savaičių – pavasaris pavasariui nelygu.
Beje, sula teka beveik iš visų lapuočių medžių, tačiau ji nėra skani.
Pirmoji rekomendacija. Skylė neturėtų būti gilesnė nei 3-5 cm, priklausomai nuo žievės storio. Jeigu gręžiama dar viena skylutė – ji turi būti ne arčiau nei 10 cm nuo pirmosios.
Labiau patyrę gręžia šiaurinėje kamieno pusėje.
Latakėlius gaminti geriausiai medinius, nes metaliniais labiau sužalojamas medis. Andriejus Gaidamavičius pasakoja, jog mokslininkai neturi duomenų, kad pats sulos leidimas būtų žalingas medžiui – gali pakenkti tik netinkamai pragręžtas medžio kamienas, kai pernelyg daug ir pernelyg giliai suniokojama mediena, brazdas. Tačiau visgi nepatartina sulą leisti iš to paties medžio kelerius metus iš eilės. Tinkamai pasigaminti mediniai latakai gali būti naudojami ne vienerius metus. Be to metalas priduoda sulai savo skonio. Žemaitijoje žinomas būdas pasigaminti latakėlį, iš šaltekšnio šakos. Jų itin korėta šerdis labai lengvai išstumiama virbalu ar kokia tvirtesne viela. Toks latakas mažiausiai kenks medžiui, sparčiai užgyja žaizda.
Mums skanu, medžiui malonumas mažesnis
Medžiui pats didžiausias pavojus – grąžto paliktoje sužalotoje medžio vietoje įsimesti puviniui ar grybelinėms ligoms. Kaip vandališka yra žvejyba tinklais ar elektra, taip yra draudžiama sulą leisti kirviu nutašant medžio žievę ir suvarius į medieną vieną ar net kelius pleištus. Tai tikrai medžiui yra labai pavojinga, ir jokiu būdu nėra toleruotina.
Yra skirtingų nuomonių ir dėl gręžimo vietos. Suvalkijoje žinovai sako, jog geriausiai bėga iš skylės, kuri yra apie 20 cm aukštyje nuo žemės, tačiau aukštaičiai latakėlį įkala vos ne dviejų metrų aukštyje, ir sako, kad tik toks aukštis pats geriausias... Bet specialistai pataria kalti 70-80 cm nuo žemės.
Yra dar vienas puikus būdas. Tiesa, tokiu būdu tikrai sulos prikapsės mažiau, tačiau medis bus jums dėkingas. Tam reikia suimti ranka keletą beržo šakučių, jas vienodai lygiai nupjauti, perrišti juostele ir šiuos galiukus įleisti į pakabintą butelį. Sulos bus mažiau, tačiau, kadangi ji bus jau pratekėjusi per visą medį, pastebėsite, jog ji gerokai saldesnė ir maistingesnė už tą, kuria gavote kamieno apačioje.
Baigus leisti sulą, medžio žaizdelė gali (ir turi būti) užtaisoma. Tam tinka sodo tepalas ar bet kokia kita dezinfekuojanti medžiaga. Taip pat galima pasinaudoti jau senovėje gerai žinomu ir taikytu būdu - įtrinti medžio anglimi. Tai padaryti būtina, nes kitaip neapsaugosime sužaloto medžio nuo puvinio ar grybelinių ligų įsimetimo. Grąžto paliktą žaizdą patariama užkišti iš tos pačios medienos išdrožtu kaišteliu.
Sulą galima išlaikyti iki rudens, o kaip kuriuose Lietuvos regionuose išlaiko net per žiemą.
Per barzdą varvėjo...
Sulą, supilsčius į butelius (tačiau būtina palikti tuštumos, negalima sklidinai, nes šąlantis besiplečiantis skystis, suplėšys indo sieneles ir taip sužlugdyti visas, net ir pačias geriausias jūsų užmačias) ir laikyti šaldiklyje. Žinovai pataria, kad jos panorus atsigerti, reikia atšildyti visą talpą, nes saldesnis sulos sluoksnis bus nusistovėjęs, pakilęs į butelio viršų - jūs pirma nugersite saldžiąją dalį, o likusioji dalis pasirodys, kaip paprasčiausias vanduo.
Kai kuriuose regionuose daromas mišinys sumaišant obuolių sultis su sula (1:3) ir pagardinimui įmetamas gręžinėlis citrinos.
Sulą pakaitinti iki 35 °C, įberti 10-15 g mielių su cukrumi ir porą razinų. Indą uždengus laikyti vėsesnėje patalpoje. Po 3-4 dienų jau galima atsigaivinti.
Didesnį 4-5 litrų talpos stiklinį indą (nes plastikinis gali priduoti savo nemalonaus prieskonio) sulos, įpilti keletą didelių šaukštų medaus, 3-5 gvazdikėlius, citrinos žievelę ir kaitinti ant silpnos ugnies, vis nugriebiant susidariusias putas. Atšaldžius įmaišyti šaukštą mielių. Po kelių dienų, kai aprims rūgimas, perkošti ir išpilstyti į butelius. Į kiekvieną butelį įdėti po 2-3 razinas. Laikyti vėsioje ir tamsioje patalpoje.
Jeigu turite beržo ar klevo sulos daugiau, siūlomas štai toks rauginimo receptas:
Į 10 litrų talpos indą suberti 0,5 kg cukraus, 20 g citrinos rūgšties, pakaitinama iki 70-80 laipsnių, kol cukrus ištirps, ir atvėsinus supilstoma į stiklainius. Išpilsčius į mažesnius stiklainius, reikia laukti ir tikėtis, jog viską padarėte teisingai, todėl gėrimas išsilaikys iki vasaros karščių.
Yra etnografiškas būdas išlaikyti sulą ilgiau. Ant sulos užberiamas neplonas, kelių centimetrų storio, avižų sluoksnis. Uždengus lengvu audeklu palikti kelioms dienoms rūgti. Šilumoje sudygusios avižos leis sulai išsilaikyti labai ilgai, tačiau tam reikės rūgstantį indą pernešti į vėsesnę ir tamsesnę patalpą.
